Virkštelės kraujo bankai

Parengė Jūratė Šerepkaitė

Virkštelės kraujo bankai pradėjo kurtis nuo 1988 metų, kai pirmą kartą šio kraujo kamieninės ląstelės buvo sėkmingai panaudotos gydant sudėtingą genetinę kraujo ligą, Fankonio anemiją. Šiuo atveju buvo naudojamos artimo šeimos nario (sesers) kamieninės ląstelės, kadangi minėtai ligai gydyti paties žmogaus ląstelės netiko[1]. Pasaulyje kuriami vieši ir privatūs (pelno siekiantys ir pelno nesiekiantys) virkštelės kraujo bankai. Vieši, taip pat ir pelno nesiekiantys privatūs virkštelės kraujo bankai saugo šio tipo kraują nemokamai, tačiau jis paprastai nepriklauso donorui. Šiuose virkštelės kraujo bankuose saugomas kraujas gali būti panaudotas ir kito negiminingo donoro transplantacijai, taip pat moksliniams tyrimams. Tuo tarpu privatūs pelno siekiantys virkštelės kraujo bankai siūlo tėvams surinkti ir saugoti vaikų virkštelės kraują vaikų ir jų artimų šeimos narių gydymui ateityje[2]. Iki šiol privatūs (pelno siekiantys) virkštelės kraujo bankai yra vertinami prieštaringai.

Europos Komisijos Mokslo ir naujų technologijų grupės 2004 m. kovo 16 d. nuomonėje dėl virkštelės kraujo bankų etinių aspektų pažymėta, kad privačių (pelno siekiančių) virkštelės kraujo bankų teikiama informacija visuomenei ne visada atitinka tikrąją situaciją. Paminėtina, kad ateities terapinės galimybės dar yra labai hipotetiškos naudojant savo paties virkštelės kraują. Spėjama, kad rizikos grupei nepriklausančios šeimos vaiko išsaugotas virkštelės kraujas gali būti panaudotas vaikui labai retai, nurodoma 1:200000 tikimybė vaikui per pirmuosius 20 jo gyvenimo metų (kituose moksliniuose šaltiniuose nurodoma 1:2500 tikimybė). Tikimybė, kad virkštelės kraujo gali reikėti artimiems šeimos nariams yra šiek tiek didesnė, bet vis tiek labai maža. Labiau tikėtina galimybė pasinaudoti tokiuose bankuose saugomomis virkštelės kraujo kamieninėmis ląstelėmis yra nebent toms šeimoms, kurių šeimos nariai turi, pavyzdžiui, padidėjusią riziką susirgti specifinėmis onkologinėmis ligomis[3]. Šios šeimos sudaro vadinamąją rizikos grupę, t. y. jos nariai yra potencialūs pacientai, kuriems, jeigu jie ateityje susirgs, gali būti rekomenduota kamieninių ląstelių transplantacija.

Tiesa, net ir rekomendavus kamieninių ląstelių transplantaciją, tik kai kurioms, dažniausiai kraujo, ligoms gydyti gali prireikti paciento kraujodaros kamieninių ląstelių, kurios tokiais atvejais gali būti surenkamos ir iš paties suaugusio paciento. Be to, net jei yra reikalinga paties paciento kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacija, remiantis Europos Komisijos Mokslo ir naujų technologijų grupės 2004 m. kovo 16 d. nuomone, gimdymo metu surinkto virkštelės kraujo kiekio pakanka tik vaikams ir žmonėms, kurių svoris ne didesnis nei 45 kg, gydyti. Mokslininkai kuria metodus, leidžiančius padidinti kamieninių ląstelių skaičių surinktame virkštelės kraujyje, tačiau šie metodai medicinoje dar nėra taikomi rutiniškai.

Remiantis virkštelės kraujo kamieninių ląstelių tyrimų rezultatais, mokslininkai tikisi, kad virkštelės kraują ateityje bus galima panaudoti diabeto, cerebrinio paralyžiaus, širdies nepakankamumo, kitų ligų gydymui. Vis dėlto, kol kas spėjimai žmogaus atžvilgiu yra labai preliminarūs, todėl virkštelės kraujo panaudojimo galimybių nereikėtų pervertinti. Šiuo metu Lietuvoje šio tipo alogeninės (t.y. kito asmens) ir autologinės (t.y. savo paties) kamieninių ląstelių transplantacijos atliekamos tik sergant tam tikromis ligomis, kurios išvardintos 2004 m. rugsėjo 9 d. Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-632 patvirtintame Žmogaus kraujodaros kamieninių ląstelių transplantacijos paslaugų, apmokamų iš Žmogaus organų ir audinių transplantacijos paprastųjų išlaidų finansavimo programos lėšų, teikimo reikalavimų, bazinės kainos ir mokėjimo tvarkos apraše. Be to, kartais abejojama, ar ilgą laiką saugant virkštelės kraujo kamienines ląsteles, jos bus tinkamos gydymui, pvz. po 15 metų.

Taigi apibendrinus išdėstytus argumentus, galima būtų teigti, kad šiuo metu pasaulyje labiau skatinama kurti viešus, taip pat pelno nesiekiančius privačius virkštelės kraujo bankus, kuriuose saugomos kamieninės ląstelės galėtų būti prieinamos ne tik donorų, bet ir kitų visuomenės narių gydymui. Tokios nuomonės laikosi Europos Komisijos Mokslo ir naujų technologijų grupė, Austrijos Bioetikos taryba[4], Prancūzijos nacionalinis etikos komitetas[5]. Tuo tarpu privačių pelno siekiančių virkštelės kraujo bankų panaudojimo galimybėmis kol kas yra abejojama. Kai kuriose valstybėse, pvz. Italijoje, Belgijoje, privačių pelno siekiančių virkštelės kraujo bankų kūrimas apskritai yra draudžiamas[6]. Be to, tokių bankų stiegimas prieštarauja ir socialinio teisingumo bei solidarumo principams.
--------------------------------------------------------------------------------
[1] Gluckman E, Rocha V, History of the clinical use of umbilical cord blood hematopoietic cells, Cytotherapy, 2005; vol. 7, p. 219.
[2] European Group on Ethics in Science and new technologies to the European Commission, Opinion on Ethical Aspects of Umbilical Cord Blood Banking, 2004, p. 4, 9.
[3] Bioethics Commission at the Federal Chancellery, Report of the Bioethics Commission regarding Umbilical Cord Blood Banking, 2008, p.3.
[4] Bioethics Commission at the Federal Chancellery, Report of the Bioethics Commission regarding Umbilical Cord Blood Banking, 2008.
[5] European Group on Ethics in Science and new technologies to the European Commission, Opinion on Ethical Aspects of Umbilical Cord Blood Banking, 2004, p.15.
[6] Bioethics Commission at the Federal Chancellery, Report of the Bioethics Commission regarding Umbilical Cord Blood Banking, 2008, p. 4.