Eutanazija ir savižudybė su pagalba

Parengė Asta Čekanauskaitė

Prieš pradedant svarstyti etinius argumentus už ar prieš eutanaziją, svarbu išsiaiškinti pačią eutanazijos sąvoką ir kas skiria ją nuo kitų gyvybės nutraukimo formų (žmogžudystės, mirties bausmės ar savižudybės). Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į skirtingas pačios eutanazijos kategorijas - pasyviąją ir aktyviąją, laisvanorišką ir nelaisvanorišką eutanaziją.

Eutanazija paprastai suprantama kaip rami ir lengva mirtis (gr. eu - geras, garbingas, thanatos - mirtis). Tačiau toks apibrėžimas nėra tikslus, mat galima ramiai ir taikiai numirti miegant ar numarinti miegantį žmogų, tačiau toks veiksmas vadinamas veikiau žmogžudyste nei eutanazija. Eutanazija yra sąmoningas gyvybės nutraukimas ir bene svarbiausias vaidmuo atitenka poelgio intencijai, motyvui.

Mėginant tiksliau apibrėžti eutanazijos terminą, siūloma ją apibūdinti kaip sąmoningą žmogaus gyvybės nutraukimą kiek įmanoma švelnesnėmis priemonėmis, atliekamą vien marinamojo labui[1]. Taigi, tam, kad mediko[2] veiksmas (ar susilaikymas nuo veiksmo) būtų pavadintas eutanazija, būtini šie keturi elementai:

- jo intencija numarinti pacientą;
- jo veikimas tik paciento interesų vardan;
- laukiamas veiksmo rezultatas - paciento mirtis;
- galutinis veiksmo rezultatas - paciento mirtis.

Savanoriškos ir nesavanoriškos eutanazijos skirtis

Skirtumas tarp savanoriškos (angl. voluntary) ir nesavanoriškos (angl. nonvoluntary) eutanazijos remiasi paciento sugebėjimu ar nesugebėjimu apsispręsti, jo kompetencija. Kai pacientas yra kompetentingas, kalbame apie savanorišką, kai nekompetentingas - apie nesavanorišką eutanaziją.

Tam, kad paciento apsisprendimas būtų pilnavertis, jam turi būti suteikta visa reikalinga informacija apie jo ligą ir gydymo galimybes ir prognozes, o pacientas turi būti pajėgus tą informaciją suvokti, jam negali būti taikomos jokios prievartos priemonės. Eutanazija savanoriška vadinama tuomet, kai pacientas, disponuojantis visa jam reikalinga informacija, yra kompetentingas reikalauti eutanazijos, ją priimti ar jos atsisakyti.

Nesavanoriška eutanazija vadinama tuomet, kai pacientas negali pats apsispręsti, t.y. numarinamas jau netekęs sąmonės (ir tokio pageidavimo neišreiškęs būdamas sąmoningas) arba nekompetentingas[3] pacientas. Sudėtinga nuspręsti, kurie nekompetentingais laikomi pacientai gali pareikšti norą nutraukti savo gyvenimą. Akivaizdu, kad žmonės esantys komoje ar naujagimiai vargu ar galėtų išreikšti tokį pageidavimą, tačiau nekompetentingumas gali būti priskiriamas ir kenčiantiems didžiulį skausmą arba sergantiems tam tikromis psichikos ligomis. Dažniausiai laikomasi nuostatos, kad apsisprendimas mirti reikalauja visiškos (pilnos) kompetencijos.

Paprastai manoma, jog priimtina tik savanoriška eutanazija, nes tik ji laikoma autonomiško žmogaus apsisprendimu numirti. Vis dėlto kai kurie kritikai laikosi nuostatos, jog turėtų būti pateisinama ir nesavanoriškoji. Jų manymu, ir savanoriškos eutanazijos atveju galutinio sprendimo teisė vis dėlto atitenka kitam asmeniui – eutanazijos aktą atliekančiam medikui. Kita vertus, nesavanoriškos eutanazijos atmetimas gali būti suprantamas ir kaip nekompetentingų asmenų diskriminacija, nes pagarba individo autonomijai gali būti interpretuojama ne kaip galimybė pasinaudoti eutanazija, jei pacientas to nori, bet kaip galimybė ja nepasinaudoti, jei jis to nenori. Tuomet įmanoma pateisinti nekompetentingų pacientų eutanaziją, jei tik kitas asmuo mano, jog tai labiausiai tenkina paciento interesus ir yra jo autonomijos išraiška.

Aktyvios ir pasyvios eutanazijos skirtis

Aktyvios eutanazijos sąvoka suponuoja tam tikro veiksmo, kuris sukelia mirtį, atlikimą, pvz., mirtina injekcija. Pasyvi eutanazija, atvirkščiai, nurodo į pasyvią laikyseną, kuri tampa mirties priežastimi, pvz., chirurginės operacijos neatlikimas, antibiotikų neskyrimas, ar maitinimo nutraukimas.

Pasyvios eutanazijos atvejai dar vadinami gydymo netaikymo ar gydymo nutraukimo atvejais. Aktyvios ir pasyvios eutanazijos skirtis svarbi tuo, kad pasyvioji eutanazija arba gydymo netaikymas iš esmės yra toleruojami ir palaikomi tiek visuomenės, tiek medikų. Tuo tarpu aktyvi eutanazijos forma vienareikšmiškai atmetama.

Iš pradžių atrodo nesunku apibrėžti, kuo skiriasi nužudymas ir leidimas numirti - žudymas susijęs su įsikišimu į vykstantį fiziologinį procesą ir jei jis neįvyktų, gyvybė nenutrūktų, o tuo atveju, jei leidžiama numirti, tokia intervencija neįvykdoma - gyvybė pasitraukia natūraliai. Tačiau praktikoje susiduriama su daugybe nevienareikšmiškų atvejų ir ši teorinė skirtis nėra tokia paprasta. Tarkime, mediko veiksmas, kuriuo jis atjungia kvėpavimą palaikantį aparatą, gali būti laikomas tiek leidimu numirti, juk paciento plaučiai ir taip natūraliai nebefunkcionuoja, tiek nužudymu - aktyviai nutraukiama gyvybiškai svarbi funkcija.

Svarbus ir moralinis šios problemos aspektas. Nors žudymas ar aktyvus gyvybės nutraukimas laikomi neabejotinu blogiu, moralinė patirtis dažnai paneigia šią nuostatą. Pasitaiko atvejų, kai susidūrus su kito žmogaus skausmu, nužudymas laikomas humanišku ir etišku poelgiu. Taip pat vertėtų pastebėti, jog pasyvi eutanazija kartais tampa ne „švelnia ir lengva mirtimi“ o atvirkščiai - siaubinga agonija. Visuomenėje labai gajus stereotipas, jog „natūrali“ mirtis yra rami, neskausminga ir lengvesnė už mediciniškai pratęsiamą mirtį. Vis dėlto pacientas, atsisakęs, pvz., transplantacijos ar dializės, išlieka gyvas, tačiau jį nuolatos pykina, krečia konvulsijos, jis nesugeba sutelkti dėmesio, o negydomos kvėpavimo takų ligos susiję su nuolatiniu kankinančiu dusuliu. Medikai šį sąrašą galėtų tęsti ir tęsti. Todėl teigiama, kad įstatymai, ginantys teisę „natūraliai“, „gražiai ir ramiai“ numirti, suteikia tik vienintelę galimybę - gydymo atsisakymą, kuris, dažniausiai šios teisės anaiptol negarantuoja.

Taigi, jei ir įmanomas tam tikras žudymo ar leidimo numirti konceptualinis skirtumas, jis vis dėlto neišsprendžia moralinių problemų. Neįmanoma visiškai pagrįsti vieną galimybę ir atmesti kitą. Vis dėlto toks atskyrimas nėra bevaisis. Jis įgalina kvestionuoti įsigalėjusią nuomonę, jog aktyvus gyvybės nutraukimas moraliai žalingesnis nei leidimas numirti.

Neveikimo atvejai, kurie dažnai painiojami su pasyvia eutanazija

Gydymo netaikymas ar nutraukimas, net tuomet, kai jis baigiasi mirtimi, ne visuomet yra laikomas pasyvia eutanazija. Pasyvios eutanazijos atveju, veiksmas turi būti neatliekamas (pvz., pacientas negaivinamas)turint aiškią intenciją numarinti pacientą ir tai turi būti daroma tik paciento interesų vardan. Tokie atvejai, kai gydymas yra bergždžias, arba labiau žalingas nei naudingas, kai jo atsisako pats pacientas arba kai jo taikyti neleidžia skurdūs turimi resursai vienaip ar kitaip dažnai priartėja prie pasyvios eutanazijos ribos, tačiau vis dėlto nėra laikomi pasyvia eutanazija.

Gydymas laikomas bergždžiu tuomet, kai juo tikrai negalima pasiekti net fiziologinės paciento būklės pagerėjimo. Kaip jau buvo minėta, tam, kad numarinimo aktas būtų laikomas eutanazija, būtina sąmoninga mediko intencija sukelti pacientui mirtį. Bergždžio gydymo netaikymo atveju, mirtis nors ir yra numatoma, tačiau nėra šio veiksmo (ar, tiksliau, neveikimo) tikslas.

Gydymas laikomas daugiau nuostolingu nei naudingu tuomet, kai jo pagalba gali būti pratęsta gyvybė, tačiau kuomet pašalinis efektas toks žiaurus, kad persveria gaunamą naudą. Nuo pasyvios eutanazijos tokį gydymo netaikymą skiria tai, kad jis nukreiptas ne į tai, kad pacientas mirs, bet kaip jis mirs. Ir šiuo atveju, mediko intencija nėra numarinti pacientą, bet iš esmės parinkti tinkamiausią gydymą.

Kartais ir tokie atvejai, kai pats pacientas atsisako jam siūlomo gydymo, negali būti laikomi pasyvia eutanazija. Geriausiai juos galima iliustruoti Jehovos liudytojų pavyzdžiu, kuomet jie atsisako kraujo perpylimo, nes tokia procedūra prieštarauja jų tikėjimui. Tai nereiškia, kad jie pasirenka mirtį, jie gali trokšti gyventi ir melstis, prašydami Dievą jiems padėti. Tam, kad gydymo netaikymas būtų pavadintas eutanazija, būtinas elementas yra paties paciento intencija numirti, tuo šis atvejis skiriasi nuo pasyvios eutanazijos ir negali būti ja laikomas.

Taip pat ir tuomet, kai gydymas netaikomas dėl to, kad paprasčiausiai nėra galimybių (priemonių ar lėšų) jį taikyti arba dėl to, kad nusprendžiama jis skiriamas kitam, daugiau galimybių pasveikti turinčiam pacientui, kalbama ne apie eutanaziją. Šiuo atveju gydytojo intencija nėra numarinti pacientą, o perskirstyti resursus ir maksimaliai efektyviai juos panaudoti.

Dvigubo efekto doktrina

Ypač daug diskusijų tarp eutanazijos šalininkų ir oponentų sukelia atvejis, kai neišgydomam pacientui, kenčiančiam didžiulius, jokiomis medicinos priemonėmis nenumaldomus skausmus, leidžiamos vis didesnės nuskausminamųjų dozės, kurios galiausiai sąlygoja paciento mirtį. Eutanazijos priešininkai teigia, jog mirtis šiuo atveju tėra pašalinis gydymo efektas, t.y. medikas numato, kad jo taikomas gydymas baigsis paciento mirtimi, tačiau jo tikslas yra sumažinti paciento skausmą. Tai vadinamoji dvigubo efekto (angl. double effect) doktrina, katalikų teologų ir filosofų požiūriu pateisinanti žmogaus gyvenimo sutrumpinimą. Jų oponentai, pasisakantys už eutanaziją, teigia, kad toks argumentavimas panašus į tam tikros rūšies moralinę alchemiją, kuri leidžia apeiti savo pačių nuostatas. Jų manymu, neįtikėtina, kad gydytojas, skirdamas jam žinomo veikimo preparatą ir numatydamas šio sprendimo padarinius, elgtųsi nesąmoningai ar netikslingai.

Savižudybė su pagalba

Pagrindinis skirtumas tarp aktyvios eutanazijos ir savižudybės su pagalba yra tas, kad pirmu atveju mirtiną injekciją pacientui sušvirkščia medikas, o antruoju - tai atlieka pats pacientas. Manantys, kad savižudybė su pagalba yra moralesnis gyvybės nutraukimo būdas nei aktyvi eutanazija, argumentuoja, jog aktyvios eutanazijos atveju gydytojas nužudo pacientą ir atsakomybė tenka jam, o savižudybė su pagalba leidžia pačiam pacientui nutraukti savo gyvybę ir tai esanti jo individualios valios išraiška. Vis dėlto abiem atvejais galutinis apsisprendimas priklauso nuo paciento, kuris, savo ruožtu, gali bet kada apsigalvoti. Tad korektiškiau būtų pasakyti, kad tiek aktyvi eutanazija, tiek savižudybė yra bendras abiejų - mediko ir paciento - sprendimas ir jie abu už jį atsakingi.

Argumentai už eutanaziją

Pagarba autonomijai ir gyvenimo kokybės problema

Autonomijos argumentas stipriausiai pagrindžia savanorišką eutanaziją: teigiama, kad vienintelis dalykas, kurį žmogus gali absoliučiai kontroliuoti, yra jo gyvenimas. Šis argumentas remiasi dviem ginčytinomis prielaidomis. Pirma, kad savo gyvybės nutraukimas yra priimtina ar nedraustina autonomijos išraiška ir, antra, kad asmeninio gyvenimo kontroliavimo samprata gali būti išplėsta iki mirties kontroliavimo. Šios prielaidos oponentų paprastai atremiamos teiginiu, kad savo gyvybės nutraukimas niekada arba bent jau ne visada yra priimtina autonomijos forma. Kitaip tariant, radikalūs oponentai remiasi besąlygiškos gyvybės vertės postulatu, o nuosaikesni nors ir sutinka, kad būtina paisyti autonomijos, pripažįsta, kad gyvenimo kontrolė nėra absoliuti.

Vis dėlto tam, kad atsirastų ryšys tarp autonomiško sprendimo nutraukti gyvybę ir eutanazijos, būtina parodyti, jog individas gali įpareigoti kitą asmenį jam padėti. Tačiau ryšys tarp individo teisės nutraukti savo gyvybę ir teisės sulaukti kitų asmenų pagalbos tai teisei įgyvendinti, nėra visiškai akivaizdus.

Kita svarbi problema - tai subjektyvus gyvenimo kokybės vertinimo pobūdis. Iš tikrųjų gyvenimas, kuris vienam gali atrodyti pakenčiamas ir vertas jį gyventi, kitam atrodo nebepakeliamas. Jokių objektyvių kriterijų gyvenimo kokybei apibrėžti nėra. Toks požiūris pagrindžia nesikišimo ar netrukdymo nutraukti savo gyvybę nuostatą, tačiau yra pernelyg silpnas tam, kad įpareigotų gydytoją įvykdyti eutanaziją. Juk tam, kad jo pagalba būtų savanoriška, neprievartinė, jis turėtų pripažinti, kad paciento gyvenimas iš tiesų nevertas jo kenčiamų kančių.

Gailestingumas, geradarystė ir utilitarizmas

Be abejo, daugybė žmonių miršta kęsdami skausmą ir baimę. Todėl gailestingumas reikalauja palengvinti kito žmogaus kančią ar skausmą, jei kenčiantysis to pageidauja, jei tuo nepažeidžiami kiti moraliniai įsipareigojimai, skausmas ir kančia nėra tik laikini, o mirtis neišvengiama. Tuomet, kai nebelieka kitų priemonių skausmui numalšinti, eutanazija tampa vieninteliu geru (angl. benevolent) sprendimu. Gydytojai disponuoja priemonėmis, kurios garantuoja ramią ir neskausmingą mirtį, kuri priešingu atveju virstų siaubinga agonija. Taigi argumentuojama, kad gydytojai privalo atlikti eutanaziją, o ne stebėti skausmingą ir baisią paciento mirtį.

Geradarystės principas glaudžiai susijęs su utilitarizmo etika. Utilitaristų požiūriu, kiekvienas veiksmas - net jei jis baigiasi mirtimi - yra pozityvus, jei jo pasekmės[4] yra pozityvios. Paciento numarinimas gali prieštarauti visuomenėje egzistuojantiems tabu, tačiau jis bus teisingas, jei juo bus sustabdyta kančia ir pasiektas norimas tikslas - rami mirtis.

Geradarystės ar utilitarizmo argumentas stipriausias tuo atveju, kai mirtis (nesvarbu, ar ji ateis greitai, ar ne) yra neišvengia ir nebelieka jokių kitų alternatyvų.

Jis gana įtaigus ir nekompetentingo paciento atveju. Vis dėlto nedaugelis šiuolaikinių utilitaristų sutiktų, kad eutanazija gali būti taikoma be aiškaus kompetentingo paciento sutikimo. Taip yra todėl, kad geradarystės principas dažniausiai neatsiejamas nuo pagarbos individo autonomijai.

Argumentai prieš eutanaziją

Gyvybės vertė

Šis argumentas nėra pagrįstas besąlygiškos gyvybės vertės teigimu. Jis greičiau siekia sustabdyti perėjimą nuo savanoriškos prie nesavanoriškos eutanazijos, grindžiamų subjektyviu gyvenimo vertės supratimu, pateisinimo. Gyvybės vertingumo apologetai teigia, kad gyvybės vertė yra savaiminė ir nepriklauso nuo jos kokybės ar kiekybės, mat gyvybė esanti bet kokios patirties - tiek geros, tiek blogos - sąlyga. Ši diskusija apima ne tik gyvenimo kokybės kenčiant skausmą klausimą, bet ir nekompetentingų ar į komą patekusių asmenų gyvenimo kokybės problematiką. Eutanazijos šalininkai argumentuoja, jog esąs esminis skirtumas tarp biologinio ir biografinio gyvenimo. Jų manymu, žmogus miršta tuomet, kai netenka savimonės, sugebėjimo patirti ir vertinti savo egzistenciją. Oponentų manymu, tai tokių žmonių gyvenimo tragedija, dalis jų biografijos, o ne mirtis. Jie neneigia fakto, kad skirtingi žmonės skirtingai vertina tuos pačius dalykus, tačiau kelia klausimą, ar galima už nekompetentingą asmenį nuspręsti, ką jis vertina labiau. Jie kvestionuoja eutanazijos šalininkų prielaidą, jog esama tokio skausmo ir kančios, kurie negali būti numalšinti. Anot paliatyvinės slaugos specialistų, faktas, jog žmogus prašo atlikti jam eutanaziją, rodo tik tai, kad jis nėra tinkamai slaugomas ir prižiūrimas. Taip pat, jų manymu, tinkamai slaugomai pacientas nepraranda orumo, kurio jis veikiau netenka dėl netinkamai organizuotos sveikatos priežiūros sistemos ar netinkamų slaugytojų kaltės.

Gyvybės vertės pozicija iš tiesų stipri nesavanoriškos, tačiau silpna savanoriškos eutanazijos atveju.

"Stataus šlaito" argumentas arba piktnaudžiavimo pavojus

Šio argumento esmė ta, kad manoma, jog įteisinus vieną eutanazijos forma, ją būtinai seks ir kitos eutanazijos formos. Šis argumentas paprastai taikomas savanoriškai eutanazijai, kuri atvertų kelią nesąmoningų arba ir nesutinkančių su ja asmenų eutanazijai. Dažnai toks svarstymas iliustruojamas nacistinės Vokietijos rasinio valymo politika, kuomet buvo sterilizuojami sergantys paveldimomis ir psichinėmis ligomis ligoniai, marinami mirtini ligoniai ir apsigimę naujagimiai, o kartu ir „nešvariųjų“ rasių atstovai. Šio argumento šalininkai baiminasi, kad, įteisinus eutanaziją šiandieniniame „sumaterialėjusiame“ pasaulyje, kils ir nenorinčių mirti žmonių numarinimo pavojus, o taip pat, kad teisingo lėšų paskirstymo principas taps taupymo principu. Medikai, anot jų, tokiu būdu galėtų imti spręsti savo nekompetentingumo ir neprofesionalumo problemas. Paprastai šiam argumentui priešpastatomas faktas, jog visuomenėse, kuriose yra įteisinta viena eutanazijos forma, nekyla kitų formų įteisinimo ar praktikavimo ažiotažas. Taip pat ir nacių rasinio valymo politika, anot eutanazijos šalininkų, neturinti nieko bendra su eutanazija, mat neatitinkanti tų fundamentalių reikalavimų (pagarbos autonomija, gailestingumo, geradarystės), kuriais grindžiama šiuolaikinė eutanazijos praktika. Kita vertus, nacių programa nebuvo inspiruota anksčiau įteisintos eutanazijos praktikos.

Vis dėlto šis „stataus šlaito“ argumentas stiprus tuo, kad atskleisdamas žmogiškosios prigimties silpnybes, parodo, jog įstatymų ir profesinių kodeksų liberalizavimas gali tapti potencialiai pavojingas. Kita vertus, jis iškelia iš tiesų rimtą problemą: galimų eutanazijos aukų ir tų, kurie ją savanoriškai pasirenka, teisių koliziją. Kyla klausimas, ar galima reikalauti, kad norintis mirti žmogus kęstų skausmą vardan to, kad kiti netaptų potencialiomis aukomis.

Pabaiga

Lietuvoje yra įteisinta paciento teisė atsisakyti gydymo. Aktyvios eutanazijos ar savižudybės su pagalba sąvokos Lietuvos teisės aktuose nėra vartojamos, tačiau abi šios praktikos būtų draudžiamos. Vis dėlto žiniasklaidoje ir visuomenėje matomas susidomėjimas eutanazijos tema. Ypač aktyviai eutanazijos klausimas buvo diskutuojamas devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai ir mūsų visuomenė susidūrė su gyvybės nutraukimo precedentu[5]. Argumentai už ir prieš eutanaziją netyla iki šiol ir rodo, kad jog eutanazijos problema išlieka opi ir kontraversiška. Todėl labai svarbu išsiaiškinti ne tik šių argumentų pagrįstumą, bet ir pačią eutanazijos sąvoka bei jos taikymo ribas.

[1] Encyclopedia of Applied Ethics. Vol. 2 Ed. R. Chadwick. Academic Press, 1998 London.

[2] Kartais išskiriamas ir žudymas iš gailesčio (mercy killing), kuomet gyvybę nutraukia artimas giminaitis ar draugas.

[3] Šiame tekste kompetencijos sąvoka vartojama plačiąja prasme - kaip žmogaus gebėjimas apsispręsti vienu ar kitu klausimu.

[4] Utilitarizmo etikoje pasekmių principas neatsiejamas nuo kitų trijų principų: naudingumo, kurio kriterijus yra aukščiausio gėrio realizavimas, hedonizmo, suprantamo kaip žmogiškųjų poreikių tenkinimas (malonumas, džiaugsmas, etc.) ir socialinio, kuris reiškia, kad svarbu ne vien paties veikiančiojo laimė, bet laimė visų, kuriuos tas poelgis paliečia.

[5] Tuomet motina (gydytoja) suleido mirtiną vaistų dozę savo sūnui, kentėjusiam didžiulius skausmus po stipraus kūno nudegimo. Ji, vadovaujantis Lietuvos baudžiamuoju kodeksu, buvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn už tyčinį žmogaus nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Vis dėlto moteris buvo išteisinta, nes psichiatrai įrodė, kad sūnų jį numarino ištikta afekto, t.y. nesuprasdama savo veiksmų esmės.

Atnaujinimo data: 2023-08-29