Audinių ir organų transplantavimas

Autorė - Marija Veniūtė

Istorija

Pasakojama, kad jau II a. pr. Kr. Kinijos gydytojai Hua To ir Pien Chiso bandė persodinti audinius bei organus. Indijoje taip pat mokėta to paties žmogaus audinius iš kaktos, kaklo bei skruostų sričių panaudoti lūpų, ausies ar nosies uždengimui. Organų transplantologija, kaip savarankiška mokslo šaka, susiformavo XX amžiuje. Jos pradininku laikomas austras E.Ulmanas, kuris 1902 metais moteriai, sergančiai inkstų nepakankamumu, prie žasto kraujagyslių prijungė kiaulės inkstą. Nors šis bandymas buvo nesėkmingas, nemažai mokslininkų vėliau mėgino transplantuoti organus, tačiau žmogaus imuninė sistema, jautriai reaguodama į transplantantus, atmesdavo juos kaip organizmui svetimą substanciją. Sėkmingai organų transplantacija atlikta 1954 metais, kai Brigham ligoninėje Bostone (JAV) pirmąkart žmogaus inkstas buvo transplantuotas kitam žmogui. Transplantacijos plėtotę paspartino cheminės imunosupresijos - organų atmetimo maksimalaus sumažinimo tyrimai. 1967 metais Keiptaune (PAR) buvo persodinta širdis, o Kolorado valstijoje (JAV) atlikta kepenų transplantacija. Šie pasiekimai atvėrė naujas galimybes organų transplantacijos srityje dirbantiems gydytojams bei suteikė vilties sergantiesiems. Lietuvoje transplantologijos pradininku laikomas Vladas Kuzma, kuris inkstų bei kitų organų persodinimo eksperimentus atliko 1927 metais. Šiuo metu Lietuvoje atliekamos inkstų, ragenų, kaulų čiulpų, širdies, kepenų transplantavimo operacijos.

Transplantacijos reglamentavimas Lietuvos įstatymuose

Transplantacija - lotynų kalbos žodis, kuriame "trans" - priešdėlis, reiškiantis kurios nors dalies perkėlimą į kitą vietą; "plantatis" - augalų sodinimas.

Šiuolaikinės organų transplantacijos samprata yra apibrėžiama Lietuvos Respublikos Žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatyme. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos yra:

Transplantacija - iš vieno asmens paimtų audinių, ląstelių ir (ar) organų persodinimas kitam arba tam pačiam asmeniui gydymo tikslu.

Donoras - kiekvienas žmogus, gyvas arba miręs, iš kurio paimami audiniai, ląstelės ir (ar) organai.

Recipientas - kiekvienas žmogus, kuriam gydymo tikslu persodinami audiniai, ląstelės ir (ar) organai.

Audinys – iš ląstelių susidedanti žmogaus organizmo dalis.

Regeneruojantis audinys – gyvo žmogaus audinys, kuris, jį sužeidus ar dalį jo paėmus, savaime atsinaujina.

Organai – atskiros žmogaus kūno dalys, sudarytos iš įvairių audinių, kurie išlaiko savo struktūrą, vaskuliariškumą ir galimybę atlikti fiziologines funkcijas.

Ląstelės – individualios žmogaus ląstelės arba žmogaus ląstelių rinkinys, nesujungtas jokiu jungiamuoju audiniu.

Šis įstatymas nereglamentuoja audinių, ląstelių, kurie yra naudojami kaip autologiniai transplantantai tos pačios chirurginės procedūros metu, spermos, kiaušialąstės, embriono ar embriono ląstelių, vaisiaus ląstelių ar audinių, kraujo ar kraujo komponentų (išskyrus kraujodaros kamienines ląsteles, išgaunamas iš žmogaus arba placentos ar placentinio kraujo po vaiko gimimo) transplantacijos.

Lietuvoje yra įsteigtas Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorų bei recipientų registras, kuriame surašomi visi donorai bei recipientai, duomenys apie jų sveikatos būklę bei kita asmeninio pobūdžio informacija.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymus, donoru gali tapti kiekvienas pilnametis veiksnus asmuo. Jei asmuo dar būdamas gyvas pareiškė sutikimą dėl organų, audinių ir (ar) ląstelių transplantacijos po jo (jos) mirties, tai artimųjų nėra atsiklausiama. Jei asmuo nėra pareiškęs savo valios dėl dėl organų, audinių ir (ar) ląstelių transplantacijos, būtinai atsiklausiama jo artimųjų: pirmiausia - sutuoktinio (-ės), po to - tėvų (globėjų, įtėvių), pilnamečių vaikų (įvaikių), brolių ar seserų. Skubiu atveju, jei asmuo nėra pareiškęs savo valios ir nėra galimybės greitai surasti jo artimųjų, sprendimą dėl tokio asmens dėl organų, audinių ir (ar) ląstelių paėmimo transplantacijai priima sveikatos priežiūros įstaigos konsiliumas. Įstatymas neleidžia imti audinius, organus ar ląsteles iš neveiksnaus nepilnamečio, taip pat griežtai draudžiama tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims imti užmokestį už žmogaus audinius ar organus.

Medicininis aspektas

Organų transplantacija atliekama ekstremaliu sunkios ligos atveju, kai nėra kitų būdų išgelbėti žmogaus gyvybę. Ir nors ji rodo nuolat tobulėjančias medicinines technologijas, yra daroma patyrusių gydytojų, visa tai yra tik techninė operacijos dalis, kai tuo tarpu esminiai sprendimai priklauso žmonėms. Vienintelis audininių bei organų šaltinis yra donorai, nes sėkmingai persodinami tik žmogaus organai žmogui. Labai svarbus aspektas yra audinių suderinamumas bei gynybinės organizmo imuninės reakcijos, atmetančios transplantuotą organą kaip svetimkūnį. Organai gali būti paimami transplantacijai iš gyvo ar mirusio asmens. Gyvi donorai daugeliu atvejų aukoja savo organus labai artimiems giminaičiams: tėvai - vaikams ir atvirkščiai, broliai - seserims ir pan. (genetinis audinių ar organų artimumas mažina atmetimo reakcijos tikimybę). Vis dėlto, dažniausiai organai paimami po staigių jaunų žmonių mirčių.

Teisinis organų transplantavimo aspektas pasaulyje

Norint paimti organą iš gyvo žmogaus, reikalingas jo sutikimas, o po jo mirties sutikimą transplantacijai gali duoti tik jo artimieji. Skiriami 2 pagrindiniai modeliai, apibrėžiantys, kokiomis sąlygomis galima paimti mirusiojo organus:

Neprieštaravimo modelis - kai daroma prielaida, kad žmogus sutinka atiduoti savo organus, jei dar būdamas gyvas nepareiškė savo prieštaravimo. Tokiu atveju artimieji neturi teisės prieštarauti. Toks modelis taikomas Lenkijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Graikijoje, Italijoje;

Sutikimo modelis - kai organus leidžiama paimti tuomet, jei mirusysis davė tam sutikimą dar būdamas gyvas arba po jo mirties tokį sutikimą davė artimieji. Šis modelis galioja JAV, Kanadoje, Olandijoje, Danijoje, Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Turkijoje, Ispanijoje.

Daug prieštaravimų iškyla nustatant mirties momentą. Lietuvos Respublikos įstatyme rašoma, kad mirtis - negrįžtama žmogaus organizmo kaip visumos žūtis. Atskirai apibūdinama smegenų mirtis. Tai negrįžtama visų galvos smegenų struktūrų veiklos baigtis, nors kai kurie žmogaus gyvybės organai bei organų sistemos dar veikia. Remiantis šiais kriterijais, konstatuojamas mirties faktas, po to pagal valstybėje įteisintą modelį gaunamas artimųjų sutikimas (jei reikalingas) ir atliekama organų paėmimo procedūra.

Apklausa Lietuvoje

1999 metais Lietuvos žmogaus teisių centro užsakymu visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ atliko Lietuvos gyventojų apklausą, apie audinių ar organų transplantaciją. Rezultatai buvo tokie: žinojo - 85,8 %, nieko nežinojo - 14,2 % atsakiusiųjų. Net 87,9 % respondentų apie tai sužinojo iš žiniasklaidos, 15,3 % - iš medicininės, mokslinės arba populiarios mokslinės literatūros, 11,4 % - iš draugų, pažįstamų ar giminaičių, 6,6% - gydymo įstaigoje, 1,9 % - kitur. Iš 6,9 % nepritarusiųjų audinių ir organų transplantacijai, 62,4 % bijo įmanomo piktnaudžiavimo donoryste, 21,7 % nepritaria dėl religinių ar moralinių įsitikinimų, o 8,7 % nepasitiki medikų kvalifikacija.

Religinis aspektas

Pagal žydų ir krikščionių tradicijas žmogaus kūnas yra gerbtinas, nes jis esminiai susietas su siela. Šiose bendruomenėse yra tikima, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir mirusio žmogaus kūnas turi būti taip pat gerbiamas. Kai kurie Žydų įstatyme esami intervencinių procedūrų draudimai apeinami, jei toks sprendimas padeda išgelbėti žmogaus gyvybę. Judaizme neleidžiama: suluošinti žmogaus kūno, siekiant naudos, delsti palaidoti kūną ar jo dalis, tačiau tiek judaistai, tiek ortodoksai sutinka su neeksperimentine mirusiojo organų transplantacija, gelbstinčia gyvybę. Pvz. ragenos traktuojamos kaip gyvybę išsaugantys organai, nes, anot rabinų, regėjimas - gyvybės garantas. Krikščionybė bei Romos katalikybė nedraudžia audinių ar organų transplantacijos iš mirusiųjų, sakydamos, kad tai pagirtinas, tačiau neprivalomas asmeninis sprendimas. Žmogaus kūnas nėra jo nuosavybė materialiąja prasme, tad paaukodami organus, kad būtų išgelbėta kito žmogaus gyvybė, katalikai vykdo Dievo valią artimo meilės darbuose. Šios bendruomenės nereikalauja kaip antai judaizmas, tiesioginės transplantacijos naudos kaip sąlygos organams atiduoti. Svarbus pats savanoriškas aktas. Protestantiškieji krikščionys pabrėžia pagarbą asmeniui ir sąžinei, tad jų sutikimas atiduoti mirusiojo organus ar ne, grindžiamas artimo meilės supratimu. Islame tikima kūno prisikėlimu, o papročiai reikalauja mirusiojo kūną skubiai palaidoti, kad jis nebūtų išniekintas ar kremuotas. Dėl to musulmonai neretai vyksta į Vakarų Europos šalis, kad jiems būtų transplantuoti organai ar audiniai. Pastaroji griežta islamiškųjų kraštų valdžios pozicija negalioja Singapūre. Tačiau pamažu ir musulmonų kraštuose tampa priimtina idėja, jog yra svarbu išgelbėti žmogaus gyvybę, bet tuo atveju būtina atsiklausti mirusiojo artimųjų leidimo, norint paimti organus.

Religinės nuostatos dažnai susipina su socialiniais bei kultūriniais įsitikinimais, praktiniais ketinimais bei prietarais, dėl ko ir susiformuoja daugybė prieštaringų nuomonių apie transplantaciją.

Etinės dilemos

Etiniu požiūriu svarbūs šie aspektai:

Rizikos ir naudos santykis donorui. Donorai patiria invaziją, diskomfortą, procedūros riziką bei netenka audinių ar organų, tačiau, transplantacijos centrų duomenimis, organų donorai palankiau psichologiškai save vertina.
Rizikos ir naudos santykis recipientui. Šis santykis priklauso nuo organo rūšies, operacijos sėkmės, alternatyvios terapijos galimybės. Pvz. gyvo donoro kepenys sutrumpina recipiento organo laukimo laiką ir taip padidina išgyvenamumo tikimybę; kaulų čiulpų transplantacija, kuri taikoma piktybinių navikų gydyme, procedūra daug naudingesnė, jei atliekama ankstyvoje susirgimo stadijoje.
Donoro sutikimo teisėtumas bei galimumas. Labai svarbu, ar donoras davė informuotą sutikimą organų paėmimo procedūrai. Jei asmeniui taikomas psichologinis spaudimas, nebeaišku, ar jis gali adekvačiai įvertinti procedūros riziką bei naudą. Iš vaikų ar neveiksnių suaugusiųjų leidžiama paimti organus, jei bus neabejotina abipusė nauda tiek donorui, tiek recipientui. Apskritai vaikai, priešingai nei suaugusieji, yra nekompetentingi nuspręsti, ar jie sutinka būti donorais, ar ne, tad už juos sprendžia kompetentingi suaugusieji. Tuomet iškyla suinteresuoto sprendimo galimybė bei susiduriama su etine problema.
Donoro privatumas bei konfidencialumas. Slaptumas bei anonimiškumas yra viena iš donoro bei recipiento netiesioginio ryšio sąlygų, tačiau transplantaciją atliekanti gydytojų komanda, ieškodama tinkamiausio donoro, turi pasikalbėti su recipiento šeima. Gautą informaciją sunku išlaikyti paslaptyje; privatumo bei konfidencialumo stoka gali daryti neigiamą įtaką potencialaus donoro sprendimui.

Organų paėmimas iš gyvų donorų yra sudėtingesnė procedūra ne tik technine, bet ir etine prasme. Medicininių tyrimų rizika bei žala negali būti neproporcingai didelė recipiento naudos atžvilgiu, tad organų ir audinių paėmimas iš gyvų donorų leistinas tik kruopščiai įvertinus pasekmes donoro sveikatai ir gyvybei. Komplikuotas yra organų paėmimas iš neveiksnių asmenų (jei nėra tinkamo sąmoningo donoro, iš jų galima paimti kaulų čiulpus ir regeneruojančius audinius, pvz. odą). Skrupulingai turėtų būti gerbiamas bei saugomas tiek donorų, tiek recipientų konfidencialumas, kad būtų išvengta moralinių ar teisinių nesusipratimų tarp recipiento ir donoro šeimų. Informaciją galima suteikti tik operaciją atliekančios gydytojų komandos nariams. Apsauginės priemonės reikalingos ne tik transplantacijos procedūroms reglamentuoti, jų aiškumui bei nedviprasmiškumui užtikrinti, bet ir visuomenės pasitikėjimui įgyti. Tiek Lietuvos, tiek kitų pasaulio šalių įstatymai draudžia pelnytis iš audinių ar organų transplantacijos, kad būtų išvengta bet kokio mokėjimo formų ar kompensacijų. Daug etinių debatų kelia transplantacijos operacijos laukiančiųjų sąrašai. Dėl organų trūkumo kyla žmogiškos ir moralinės dramos. Organų transplantacijoje svarbu nustatyti prioritetus, kad pirmenybė nebūtų teikiama asmenims, išgalintiems sumokėti už organą. Sąrašai sudaromi atsižvelgiant į operacijos skubumo svarbą, paciento galimybes gyventi visavertį gyvenimą. Motyvuojama medicininiais kriterijais, tačiau neišvengiamai susiduriama su ekonominiu aspektu, kadangi transplantacijų skaičius griežtai ribojamas biudžetinių išteklių. Tuomet kyla klausimas, ar operuoti vyresnio amžiaus žmogų, ar jauną, kuris savo gyvenimo būdu piktybiškai žaloja sveikatą ir skatina ligos progresavimą.

Daug žadanti bei alternatyvi galimybė organų ir audinių persodinimui yra ksenografija - gyvūno organų transplantavimas žmogui. Ksenografijoje ne tiek daug etinių problemų, kaip žmogaus organų transplantacijoje, tačiau iškyla žmogaus ir gyvūno audinių suderinamumo problemos, gyvūnų išnaudojimo klausimai.

Organų bei audinių transplantacijos operacijoms keliami griežti reikalavimai bei taisyklės, tačiau stengiamasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas donorų paieškai (fenomenalus Ispanijos pavyzdys). Tuo pat metu įstatymai stengiasi akylai saugoti donorų bei recipientų orumą, teises; modernėjanti medicina ieško naujų metodų, galėsiančių padėti išspręsti organų donorų stygiaus problemą. Tačiau net jei organų donorų skaičius išaugtų, transplantacija vis tiek liktų tik pagalbine procedūra, negalinčia išspręsti visų klausimų, atsirandančių dėl gyvybiškai svarbių organų sužalojimo ar pakenkimo.

Atnaujinimo data: 2024-01-03