Etika ir genetika

GENETINIŲ TYRIMŲ IR KITŲ PROGNOZUOJAMŲJŲ DUOMENŲ PANAUDOJIMAS DRAUDIMO TIKSLAIS

Parengė Vilma Lukaševičienė

Pastarųjų metų techninė mokslo pažanga genetinių tyrimų srityje leido sukurti daug naujų genetinių testų, kurie iš esmės keičia gydymo ir sveikatos priežiūros metodikas bei diagnostikos ir gydymo planus. Tačiau genetinė informacija ir genetinių tyrimų rezultatai gali būti panaudoti ne tik ankstyvai ligų diagnostikai ar gydymui. Jau ne vienerius metus diskutuojama, ar galima (ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis) šią informaciją panaudoti ne sveikatos priežiūros, o pavyzdžiui, draudimo ar įdarbinimo, tikslais. Vartotojų teisių gynėjai, pacientų organizacijos nerimauja, kad leidus naudoti genetinius duomenis draudimo rizikai vertinti norintieji draustis ar jų šeimos nariai gali būti diskriminuojami: dėl nepalankių genetinio tyrimo rezultatų gali būti pareikalauta sumokėti pernelyg didelę draudimo įmoką arba gali būti atsisakyta drausti dėl galimų ligų, kurios gali net nepasireikšti. Teigiama, kad JAV buvo nemažai atvejų, kai asmenys nusprendė nedaryti genetinių tyrimų, nors pastarieji buvo būtini jų sveikatos priežiūrai, nes bijojo, kad rezultatai gali tapti žinomi jų darbdaviams ar draudimo kompanijoms. Tai paskatino diskusijas ir svarbių teisės aktų parengimą. 2008 m. JAV priimtas Genetinės informacijos ne diskriminavimo aktas (1).

Europos šalyse genetinių duomenų panaudojimas draudimo tikslu reglamentuojamas skirtingai: nuo visiško situacijos neapibrėžtumo iki teisės aktuose aiškiai išreikšto draudimo naudoti genetinius duomenis draudimo tikslu visais atvejais (pvz., Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Estijoje, Prancūzijoje, Liuksemburge, Portugalijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, taip pat ir Lietuvoje), arba jei draudimo suma neviršija tam tikros nustatytos sumos (Olandijoje, Švedijoje). Kai kuriose šalyse (pvz., Didžiojoje Britanijoje) priimtas moratoriumas dėl genetinių duomenų naudojimo draudimo tikslais (2; 3).

Europos Sąjungos, Europos Tarybos dokumentai šio klausimo specifiškai nereglamentuoja Tokią situaciją iš dalies būtų galima paaiškinti tuo, kad genetinė informacija, kaip ir kita sveikatos informacija, draudimo bendrovėms yra svarbi vertinant draudimo riziką, o tai aktualu tik privataus draudimo atveju, kai vertinama individuali draudimo rizika. Tuo tarpu Europos šalyse vyrauja socialinio draudimo sistemos[1] ir privataus sveikatos draudimo[2] rinka yra sąlyginai nedidelė.

Vis dėlto, atsižvelgiant į šiuo metu kylančias globalias rizikas, tokias kaip augantis nedarbas, netikrumas dėl pensijų fondų veiklos, socialinio draudimo sistemos funkcionavimo problemos, galima daryti prielaidą, kad visuomenė vis dažniau bus priversta ieškoti alternatyvų valstybinei socialinės apsaugos sistemai, todėl ir papildomo (savanoriško) privatus draudimo rinka plėsis, taigi didės ir problemos dėl genetinių duomenų, taip pat ir kitų prognozuojamųjų sveikatos duomenų panaudojimo privataus draudimo tikslu aktualumas.

Todėl šio straipsnio tikslas aptarti vyraujančius skirtingus požiūrius į genetinių duomenų išskirtinumą, genetinių duomenų panaudojimo ne sveikatos priežiūros tikslais teisinį reglamentavimą bei išsamiau panagrinėti Europos Tarybos bioetikos komiteto parengtą dokumentą dėl genetinių ir kitų prognozuojamųjų duomenų panaudojimo draudimo tikslu, jame išryškintus probleminius aspektus.

1. Genetiniai duomenys: jų išskirtinumo problema

Tiek mokslinėje literatūroje, tiek politinėse diskusijose, rengiant rekomendacijas ar teisės aktus, diskutuojama, ar genetiniai duomenys turi tokių charakteristikų, dėl kurių tampa jautresni nei kiti sveikatos duomenys. Asmens duomenų apsaugos specialistai teigia, kad taip. Pasak jų, genetiniai duomenys pasižymi tam tikromis ypatybėmis, dėl kurių genetinių duomenų tvarkymas pagrįstai reikalauja ypatingos teisinės apsaugos:

- nors genetinė informacija yra unikali ir išskiria asmenį iš kitų asmenų, ji gali tuo pačiu metu atskleisti informaciją apie jį ir turėti įtakos to asmens kraujo giminaičiams (biologinei šeimai), įskaitant tiek vėlesnių, tiek ir ankstesnių kartų giminaičius. Dar daugiau, genetiniai duomenys gali charakterizuoti asmenų grupę (pvz., etnines bendruomenes); genetiniai duomenys gali atskleisti tėvystės ir šeimos ryšius;

- genetinė informacija dažnai yra nežinoma pačiam jos savininkui ir nepriklauso nuo asmens valios, kadangi genetiniai duomenys yra nepakeičiami;

- genetiniai duomenys gali būti lengvai gauti ar išskirti iš neapdorotos medžiagos, nors kartais šie duomenys gali būti abejotinos kokybės;

- atsižvelgiant į pažangą tyrimų srityje, ateityje genetiniai duomenys gali atskleisti dar daugiau informacijos ir gali būti naudojami skirtingais tikslais vis didesnio vartotojų skaičiaus.

Dėl šių genetinių duomenų savybių genetinių duomenų tvarkymas draudimo srityje turi būti iš principo uždraustas ir leidžiamas tik išimtinėmis aplinkybėmis, aiškiai nurodytomis įstatyme (4).

Kita vertus, girdima ir kita nuomonė, kad genetinių duomenų išskirtinumas (dažnai apibūdinamas anglišku terminu „genetic exceptionalism“) yra niekuo nepagrįstas (5). Pasak kai kurių autorių genetinis komponentas yra nepagrįstai pervertinimas žmogaus gyvenime remiantis suvokimu, kad žinios apie genetiką yra išskirtinės ir lemia žmogaus gyvenimo, ligų ar net karjeros kryptį. Tuo tarpu aplinkos, socialinių sąlygų įtaka ne visada įvertinama. Teigiama, kad genetinių duomenų išskirtinumo hipotezė turi trūkumų ir sunkiai pateisinama etiniu ir teisiniu požiūriu. Diskriminacija kitais pagrindais gali būti ne mažesnė problema. Klinikiniai tyrimai, gyvenimo būdas, šeimos istorija ir biometriniai duomenys leidžia įvertinti asmens sveikatos būklę ir netgi prognozuoti sveikatos būklę ateityje. Todėl ir šiems duomenis turi būti užtikrinamas ne mažesnis apsaugos lygis (6).

Draudikai taip pat turi savų argumentų, kodėl genetiniai duomenys neturėtų būti laikomi išskirtiniai sveikatos duomenimis, o jų panaudojimas draudimo tikslu išskirtinai ribojamas arba draudžiamas. Pasak jų, draudimo bendrovės, naudodamos genetinius duomenis draudimo tikslu, ne diskriminuoja, o diferencijuoja tam tikras rizikos kategorijas. Be to, tam tikri prognozuojamieji sveikatos duomenys jau seniai naudojami draudimo kompanijų (pavyzdžiui, renkami šeimos istorijos duomenys, peržiūrima informacija medicinos dokumentuose). Prognozuojamųjų genetinių tyrimų rezultatai yra arba galėtų būti tik papildomas informacijos šaltinis, leidžiantis tiksliau įvertinti draudimo riziką ir objektyviai nustatyti pagrįstą draudimo įmoką bei išvengti nepalankios atrankos (angl. adverse selection). (2).

2. Genetinių duomenų panaudojimo teisinis reglamentavimas

Visuotinai sutariama, kad niekas negali būti diskriminuojamas dėl genetinių savybių, o informacijos atskleidimas trečiosioms šalims arba priėjimas prie genetinių duomenų galimas tik su asmens informuotu sutikimu. Vis dėlto, tarptautiniuose dokumentuose išryškėja požiūrių skirtumai dėl genetinių duomenų išskirtinumo ir jų panaudojimo draudimo tikslu sąlygų.

Kalbant apie genetinių duomenų, kaip ir kitų asmens sveikatos duomenų, apsaugą taikomi bendrieji žmogaus teises reglamentuojantys dokumentai, įtvirtinantys teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, sveikatos duomenų konfidencialumą ir duomenų apsaugos norminiai dokumentai.

2.1. UNESCO dokumentai

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) priėmė keletą reikšmingų tarptautinių norminių dokumentų, taikytinų biomedicinos srityje. Pagrindinis normatyvinis dokumentas bioetikos srityje yra Visuotinė bioetikos ir žmogaus teisių deklaracija (2005). Ji papildo UNESCO Tarptautinio bioetikos komiteto parengtą ir 1997 m. priimtą Visuotiną žmogaus genomo ir žmogaus teisių deklaraciją ir Tarptautinę deklaraciją dėl žmogaus genetinių duomenų (2003). UNESCO nuosekliai laikosi genetinių duomenų išskirtinumo požiūrio (7). Tarptautinėje deklaracijoje dėl žmogaus genetinių duomenų genetiniams duomenims suteikiamas išskirtinis statusas, nes jie yra prognostiniai dėl žmogaus genetinės predispozicijos; jie gali turėti reikšmingos įtakos šeimai, įskaitant palikuonis, per kelias kartas, o kartais ir tam tikrai grupei, kuriai asmuo priklauso; juose gali būti reikšmingos informacijos, kuri nebūtinai žinoma biologinių mėginių rinkimo metu, jie gali turėti kultūrinę reikšmę.

2.2. Europos Sąjungos teisės aktai

Genetinių duomenų panaudojimo draudimo tikslu Europos Sąjungos teisės aktai specifiškai nereglamentuoja. Jiems taikytini bendrieji žmogaus teisių apsaugos, diskriminacijos draudimo ir asmens duomenų apsaugos teisės aktai, pavyzdžiui, ES Pagrindinių teisių chartijoje (2010/C83/02) įtvirtinti pagrindiniai asmens teisės į fizinę ir psichinę neliečiamybę principai ir draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų ar kitu pagrindu. 95/46/EB direktyvos dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo 8(1) str., su sveikata susiję duomenys laikomi „jautriais duomenimis“, jie apima ir su sveikata susijusius genetinius duomenis (7). Vadovaujantis direktyvos 29 straipsniu įsteigta Europos Sąjungos 29 straipsnio duomenų apsaugos darbo grupė 2004 m. kovo 17 d. priėmė „Darbinį dokumentą dėl genetinių duomenų“, kuriame pažymima, kad genetiniai duomenys turi ypatingas charakteristikas nei kiti sveikatos duomenys, todėl jų teisinis reglamentavimas turėtų būti griežtesnis (4). Šiame dokumente aptariamas genetinių duomenų išskirtinumas, jų rinkimas ir panaudojimas. Dokumente aiškiai dominuoja genetinių duomenų išskirtinumo (angl. „genetic exceptionalism“) požiūris.

Įdomu tai, kad tuo pat metu Europos Komisijos sudaryta ekspertų darbo grupė parengė 25 rekomendacijos etiniais, teisiniais ir socialiniais genetinių tyrimų aspektais (2004), kuriose pažymima priešingai, kad „nuomonė, kad genetiniai duomenys skiriasi nuo kitos medicininės informacijos („genetinis išskirtinumas”), neteisinga. Genetinė informacija sudaro tik dalį visos sveikatos informacijos ir pati nėra atskira kategorija. Visiems medicininiams duomenims, taip pat ir genetiniams, nuolatos turi būti taikomi tokie pat griežti kokybės ir konfidencialumo standartai.“ (8)

2010 m. Europos Komisija inicijavo asmens duomenų teisinio reguliavimo peržiūrą. Pasiūlyme dėl Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (COM(2012) 11 final) genetiniai duomenys, kaip ir duomenys, kurie atskleidžia rasinę arba tautinę kilmę, politines pažiūras, religiją ar tikėjimą, priklausymą profesinėms sąjungoms, duomenys apie sveikatą ar lytinį gyvenimą, arba teistumą, priskiriami „ypatingų kategorijų asmens duomenims“. Atsižvelgiant į susiformavusius skirtingus požiūrius įdomu, koks bus tolesnis genetinių duomenų teisinis reguliavimas Europos Sąjungos lygiu.

2.3. Europos Tarybos dokumentai

Remiantis Europos Tarybos ministrų komiteto priimta Rekomendacija Nr. R(97)5 dėl sveikatos duomenų apsaugos, genetinių duomenų rinkimui ir apdorojimui taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir kitiems sveikatos duomenims, išskyrus kelias išimtis. Pavyzdžiui, rekomenduojama, kad atliekant genetinę analizę, asmuo turi būti informuotas apie netikėtus radinius, jeigu to nedraudžia nacionaliniai teisės aktai, asmuo paprašė šios informacijos ir ši informacija nesukels jo ar jo artimų giminaičių sveikatai.

Tačiau vienu svarbiausių tarptautinių dokumentų žmogaus teisių apsaugos biomedicinos srityje laikoma Europos Tarybos Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija (1997). Konvencijos 12 str. numatyta, kad tyrimai, kuriais prognozuojamos genetinės ligos ar kuriais arba nustatomas subjektas – ligą lemiančio geno turėtojas, arba genetinis polinkis ar neatsparumas ligai, gali būti atliekami sveikatos tikslais arba su sveikatos tikslais susijusių mokslinių tyrimų tikslais ir siejami su deramu genetiniu konsultavimu. Lietuva konvenciją ratifikavo 2002 m., taigi ši nuostata Lietuvai privaloma, kaip ir kitoms konvenciją ratifikavusioms šalims.

3. Europos Tarybos bioetikos komiteto (DH-BIO) inicijuota diskusija

Dar 1997 m. Europos Tarybos Ministrų komitetas pavedė Europos Tarybos bioetikos komitetui (angl. Steering Committee on Bioethics (CDBI) parengti Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos papildomo protokolo dėl žmogaus genetinių duomenų panaudojimo projektą. 2008 m. priimtas papildomas protokolas dėl genetinių tyrimų duomenų panaudojimo sveikatos tikslu. Tuo tarpu diskusija dėl genetinių duomenų panaudojimo kitais, ne sveikatos priežiūros, tikslais tęsiasi iki šiol. 2012 m. pradžioje ET bioetikos komitetas (angl. Committee on bioethics) (toliau - DH-BIO) parengė Konsultacijų dokumentą dėl prognozavimo, genetinių tyrimų ir draudimo (angl. Consultation document on Predictivity, Genetic Testing and Insurance) Nr. DH-Nr. BIO/INF (2012) 1 (9), kuriame identifikavo probleminius genetinių duomenų panaudojimo draudimo tikslu aspektus. Konsultuojantis su suinteresuotoms institucijoms gauti atsakymai (jie apibendrinti ir pateikti ET interneto tinklalapyje (10) dar kartą patvirtino tarp suinteresuotų grupių egzistuojančius nuomonių skirtumus. Diskusija išryškino aktualiausias problemas, susijusias su genetinių bei kitų sveikatos duomenų panaudojimu draudimo tikslu, todėl verta išsamesnio aptarimo.

Aptarsime klausimus, susijusius su ryškiausiais nuomonių skirtumais.

1. Su sveikata susijusių asmens duomenų rinkimas

Ypač aktualūs tinkamo ypatingų asmens sveikatos duomenų rinkimo, apdorojimo ir panaudojimo bei konfidencialumo užtikrinimo klausimai. Draudikai renka dėl draudimo besikreipiančių pareiškėjų duomenis, kad galėtų įvertinti riziką ir nuspręsti, ar gali pasiūlyti draudimą ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis. Kai kalbama apie draudimo rūšis, kur sveikatos rizikos faktoriai gali turėti esminės įtakos (pavyzdžiui, gyvybės, neįgalumo, sveikatos, kritinių būklių draudimas), pagrindiniai draudikų renkami duomenys yra susiję su pareiškėjų sveikatos būkle ir su faktoriais, kurie gali ją įtakoti (gyvenimo būdas, žalingi įpročiai, mityba).

Informacija gali būti renkama: 1) naudojant sveikatos klausimynus, 2) atliekant papildomus medicininius tyrimus bei 3) prašant pateikti informacijos iš trečiųjų šalių (šeimos gydytojų, kitų sveikatos priežiūros specialistų).

DH-BIO inicijuotoje diskusijoje dalyvavę asmenys sutarta, kad informacijos rinkimui naudojami klausimynai turi atitikti tam tikrus kokybinius kriterijus, pareiškėjams turi būti sudaryta galimybė išsiaiškinti nesuprantamus klausimus, tačiau draudimo kompanijos ir perdraudėjai norėtų, kad nebūtų susiaurinama klausimynais renkamos informacijos apimtis (klausimynuose būtų paliekami atviri klausimai, kurie padėtų draudimo ir perdraudimo bendrovių specialistams gauti daugiau rizikos vertinimui reikalingų duomenų, kurių negali numatyti).

Taip pat sutariama, kad medicininiai tyrimai, kuriuos prašoma atlikti, turi atitikti nustatytus mokslinius ir klinikinius standartus.

Kalbant apie jau surinktos medicininės informacijos panaudojimą draudimo rizikai vertinti visi sutinka, kad trečioji šalis, kuri pateikia jau surinktą medicininę informaciją draudimo kompanijoms, tai gali daryti tik su aiškiai išreikštu asmens sutikimu. Tačiau nesutariama dėl informacijos, kurią galima pateikti apimties. Pacientų ir vartotojų organizacijos mano, kad gydytojai neturėtų siusti visų medicininių dokumentų, o pateikti tik tą informaciją, kuri yra susijusi su prašymu ir yra reikalinga vertinant riziką. Draudimo ir perdraudimo kompanijos teigia, kad apie informacijos apimtį gali nuspręsti tik peržiūrėjusios medicininius duomenis.

Panašiai nesutariama ir dėl to, ar trečioji šalis gali atskleisti draudimo bendrovėms informaciją, kuri nėra žinoma pačiam pareiškėjui. Pacientų ir vartotojų organizacijos teigia, kad pačiam pareiškėjui nežinoma sveikatos informacija neturėtų būti perduodama draudimo bendrovėms. Tai gali būti siejama su pareiškėjo teise nežinoti, kurią garantuoja Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 10 straipsnio 2 d. Tuo tarpu draudimo kompanijos nesutinka su tokiu ribojimu teigdamos, kad rizikos vertinimui esminės reikšmės gali turėti visa susijusi sveikatos informacija, todėl turi būti joms perduota net jei ji nežinoma pareiškėjui.

2. Prognozuojamųjų genetinių ir kitų prognozuojamųjų duomenų specifika

Siekdamos įvertinti pareiškėjo rizikos lygį draudimo bendrovės stengiasi surinkti kuo daugiau informacijos apie pareiškėjo sveikatą, todėl galima suprasti ir jų norą gauti išsamios informacijos apie pareiškėjo sveikatą ateityje. Vertingos prognozuojamosios informacijos gali suteikti ne tik genetinių tyrimų rezultatai, bet ir negenetinių tyrimų rezultatai bei šeimos istorijos duomenys. Kyla klausimas, ar draudimo bendrovės gali gauti šiuos su sveikata susijusius prognozuojamuosius duomenis ir, jeigu taip, kokiomis sąlygomis gali juos panaudoti. Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencija draudžia genetinių prognostinių tyrimų atlikimą kitais nei sveikatos ar su sveikata susijusių mokslinių tyrimų tikslais. Taigi, draudimo bendrovės negali reikalauti atlikti prognozuojamųjų genetinių tyrimų. Tačiau diskutuotina, ar jos gali panaudoti jau turimus duomenis, gautus atlikus prognozuojamuosius genetinius tyrimus kitais (pvz., diagnostikos ar mokslinių biomedicininių tyrimų) tikslais. Be to, Konvencijos 12 straipsnio nuostatos neapima negenetinių prognozuojamųjų tyrimų ir šeimos istorijos, todėl kyla klausimas, ar iš šių šaltinių gauti duomenys turėtų būti kaip nors reguliuojami. Šiuo klausimu nuomonės labai skiriasi: nuo visiško draudimo panaudoti kitais tikslais atliktų prognozuojamuosius genetinių tyrimų duomenis, negenetinių tyrimų ir šeimos istorijos duomenis iki leidimo naudotis visais minėtais duomenimis. Pastarąją nuostatą gina draudimo bendrovės, pasinaudodamos informacijos simetrijos ir nepalankios atrankos (angl. adverse selection) argumentu. Tuo tarpu jų oponentai iškelia argumentus dėl skirtingos duomenų prognostinės reikšmės ir daugumos sveikatos rizikai vertinti naudojamų duomenų patikimumo trūkumo.

Jei minėtus duomenis visgi būtų leidžiama naudoti draudimo tikslu, turėtų būti susitarta dėl specialių kriterijų (sąlygų), kokia ir kokios apimties informacija galėtų būti naudojama. Galimi kriterijai galėtų būti mokslinis ir klinikinis patikimumas bei jų teigiama prognostinė tyrimo vertė. Gydytojai ir genetikos asociacijos atkreipia dėmesį, į tai, kad prognozuojamųjų genetinių tyrimų ir negenetinių duomenų prognozuojamoji vertė skiriasi. Pastarieji, skirtingai nei genetiniai tyrimai, (išskyrus genetinius tyrimus dėl monogeninių ligų, kurių prognostinė vertė didelė) pateikia informaciją apie jau prasidėjusius biologinius procesus. Tačiau draudimo bendrovės taip pat pažymi, kad aktuarijaus vertinimo kontekste tam tikri duomenys gali turėti kiek kitokią reikšmę nei klinikinėje praktikoje.

3. Rizikos vertinimo procesas

DH-BIO parengtame konsultacijų dokumente taip pat atkreiptas dėmesys į tai, kad taisyklės, kuriomis vadovaujasi draudimo bendrovės, vertindamos riziką, dažnai stokoja skaidrumo ir aiškumo. Atsižvelgiant į duomenų, kurių prašo draudimo kompanijos, jautrumą, svarbu užtikrinti pakankamą skaidrumą ir rizikos vertinimo proceso sąžiningumą. Jei pareiškėjas pageidauja, draudimo bendrovės turėtų pagrįsti didesnių nei įprasta įmokų taikymą, paraiškos atmetimo arba išimčių nustatymo priežastis. Tačiau diskutuojant apie tai, kokios priemonės padėtų užtikrinti skaidrumą vertinant paraiškas ir perduodant duomenis aktuarijaus rizikos įvertinimui sutariama tik dėl to, kad reikalingas nuolatinis vidinis rizikos vertintojų mokymas. Pacientų atstovai palaiko idėją įsteigti nepriklausomą instituciją, stebinčią rizikos vertinimo procesą, tačiau tam priešinasi draudimo bendrovės, kurios teigia, kad pakanka jų pačių taisyklių ir geros praktikos kodeksų. Be to, suinteresuotos grupės siūlo skelbti aktuarijaus procedūras ir duomenis, tačiau draudimo kompanijų nuomone dabar galiojanti praktika pateikti nuorodas į taisykles tik tada, kai prašoma pagrįsti tam tikrą sprendimą, yra pakankama.

Dauguma taip pat sutinka, kad draudikai turėtų atsižvelgti ir į veiksnius, kurie mažina sveikatos riziką ir juos įtraukti į aktuarijaus pagrindus. Draudikai teigia, kad tai jau yra įprasta praktika.

Sutariama ir dėl to, kad su sveikata susiję duomenys neturėtų būti vėliau naudojami kitais tikslais, nesusijusiais su pradiniais surinkimo tikslais, pvz., su sveikata susiję duomenys, surinkti sudarant sutartį su vienu pareiškėju, negali būti panaudoti sudarant sutartį su jo šeimos nariais. Skiriasi nuomonės, ar gali ir kaip gali būti panaudoti rizikos vertinimui duomenys, gauti naudojantis viešai prieinamais interneto šaltiniais. Visi, išskyrus draudimo bendroves, siūlo tai drausti, tuo tarpu draudimo bendrovės argumentuoja, kad šie duomenys yra viešai prieinami, todėl gali būti naudojami įsitikinus, kad jie autentiški.

Tvarkant genetinių tyrimų duomenis draudimo tikslu turi būti laikomasi griežtų asmens duomenų apsaugos reikalavimų ypač, kai duomenys persiunčiami iš vienos šalies į kitą. Šalyse, kuriose renkami duomenys ir šalyse, į kurias jie persiunčiami turi būti užtikrinamas ne mažesnis asmens duomenų apsaugos lygis.

Didelė dali atsakiusiųjų, taip pat ir dauguma draudikų sutinka, kad reguliarios konsultacijos tarp susijusių suinteresuotų grupių yra reikalingos ar net būtinos. Tačiau skiriasi nuomonės dėl tokių konsultacijų apimties ir formos.

4. Socialiniu požiūriu svarbios rizikos padengimo užtikrinimas

Tarptautiniai dokumentai (pavyzdžiui, Europos socialinė chartija) įtvirtina, kad šalys turi užtikrinti tam tikrą socialinę priežiūrą, įskaitant sveikatos priežiūrą, ir reikalauja imtis atitinkamų priemonių jų efektyviam veikimui užtikrinti. Tačiau tarptautiniai dokumentai ne visada nurodo, kokių priemonių turėtų imtis valstybė. Nors daugumoje valstybių vis dar dominuoja privalomas valstybinis socialinis draudimas, kai kuriose šalyse stebima tendencija, kad didėja privataus draudimo rinka. Tuomet kyla klausimas kaip valstybės institucijos galėtų užtikrinti jo prieinamumą visiems, kuriems reikalingas rizikos padengimas. Skiriasi nuomonės ir dėl to, ar turėtų būti ir kokia rizika turėtų būti dengiama: draudikų nuomone, turėtų būti užtikrinamas tik bazinis sveikatos draudimas, o kita rizika turėtų būti sutartinių santykių objektas, tačiau kitos interesų grupės pasisako už bet kokios (visos) rizikos draudimą, taip pat ir tos, kuri nustatoma genetiniais ir kitais prognozuojamaisiais tyrimais. Tačiau yra ir kita nuomonė, kad draudimo bendrovės negalėtų gauti genetinių tyrimų duomenų (tai ypač palaiko tų šalių, kuriose toks draudimas jau įtvirtintas, atstovai).

Taigi, DH-BIO inicijuotoje diskusijoje genetinių tyrimų duomenų panaudojimo draudimo tikslais klausimas keliamas platesniame kontekste: kaip turėtų būti reguliuojamas ne tik genetinių tyrimų, bet ir kitų (negenetinių) prognozuojamųjų tyrimų duomenų panaudojimas draudimo tikslu, ar gali ir kada gali su sveikata susiję prognozuojamieji duomenys būti naudojami draudimo tikslais, kaip atskirti duomenis, gautus iš prognozuojamųjų genetinių tyrimų ir negenetinių tyrimų, ar draudimo tikslais gali būti naudojami šeimos duomenys, kokia turėtų būti renkamos informacijos apimtis ir kriterijai (sąlygos). Šie klausimai neabejotinai aktualūs ir Lietuvai. Lietuvos, kaip ir daugelio kitų Europos valstybių teisės aktuose įtvirtintas aiškus draudimas draudikui bet kokia forma reikalauti, kad draudėjas, apdraustasis ir kiti asmenys pateiktų genetinių tyrimų duomenis (LR draudimo įstatymo 114 str. 3 d.), tačiau stokojama aiškumo dėl kitų asmens sveikatos duomenų, kurie taip pat gali turėti prognozuojamąją vertę, panaudojimo draudimo rizikos vertinimui.

↑ Į viršų

NUORODOS:

1. M. Otlowski,1 S. Taylor,2 and Y. Bombard Genetic Discrimination: International Perspectives. Annu. Rev. Genomics Hum. Genet. 2012. 13:433–54

2. Beatrice Godard, Sandy Raeburn, Marcus Pembrey, Martin Bobrow, Peter Farndon, and Se´gole`ne Ayme´ Genetic information and testing in insurance and employment: technical, social and ethical issues, European Journal of Human Genetics (2003) 11, Suppl 2, S123–S142.

3. Mossialos E., Thomson S. Voluntary health insurance in the European Union. 2004

4. 29 straipsnio – Duomenų apsaugos darbo grupės Darbinis dokumentas dėl genetinių duomenų (12178/03/EN WP 91), priimtas 2004 m. kovo 17 d.

5. Mark A. Rothstein Genetic Exceptionalism and Legislative Pragmatism. Special supplement. Genetic testing and disability insurance. 2005

6. Gostin LO, Hodge JG., Jr Genetic privacy and the law: an end to genetic exceptionalism. Jurimetrics. 1999;40:21–58

7. Sirpa Soini Genetic testing legislation in Western Europe – a fluctuating regulatory target. J Community Genet. 2012 April; 3(2): 143–153.

8. 25 rekomendacijos etiniais, teisiniais ir socialiniais genetinių tyrimų aspektais (2004)

9. Consultation document on Predictivity, Genetic Testing and Insurance) Nr. DH-Nr. BIO/INF (2012) 1

10. http://www.coe.int/t/dg3/healthbioethic/Activities/07_Human_genetics_en/GT4assur%20Consultation/default_en.asp

--------------------------------------------------------------------------------
[1] Socialinio draudimo sistemos, kurioms būdingas socialinio solidarumo principas, t.y. draudimo rizika paskirstoma tarp visų arba didžiosios dalies bendruomenės narių, draudimo išmokos mokamos iš surinktų draudimo įmokų, kurias moka didžioji dalis bendruomenės narių (per mokesčius), o atskirų asmenų rizika nustatant draudimo riziką nėra vertinama.

[2] Privataus draudimo modeliui priešingai nei socialinio draudimo sistemai, yra būdingas skirstymas pagal riziką ir grupavimas į homogeniškas grupes (segmentacija) vertinant asmens riziką ir pagal tai nustatant draudimo sąlygas bei įmokas.

Europos Tarybos plačiajai visuomenei skirtas informacinis leidinys "Laboratoriniai genetiniai tyrimai sveikatos būklei vertinti" (2012)