Transeksualumo etinės problemos

Parengė Asta Čekanauskaitė

Lietuvoje lyties keitimo problema tapo aktuali kiek daugiau nei prieš dešimt metų, kai buvo parengtas pirmasis Lyties keitimo įstatymo projektas. Šį įstatymą parengti įpareigojo įsigaliojęs Civilinis kodeksas, numatęs, kad lyties pakeitimo tvarką reguliuoja įstatymai. Tuomet tiek įstatymo projektas, tiek transseksualumo gydymo bei transseksualių asmenų teisių klausimas susilaukė audringos, nors neilgai trukusios diskusijos, tačiau įstatymo projektas taip ir nebuvo priimtas. Antroji diskusijų banga viešumą pasiekė po keleto metų – 2007 metais – kai Europos žmogaus teisių teismas priėmė svarstyti Lietuvos pilietės L ieškinį dėl teisės į privatumą pažeidimo, kurį sąlygojo teisinio reglamentavimo spragos – įstatymo, reguliuojančio lyties keitimą nebuvimas[1] [2].

Lyties keitimas yra ne tik sudėtinga medicinos ir teisės, tačiau ir jautri etikos ir žmogaus teisių problema, reikalaujanti įvairių sričių specialistų – teisininkų, psichiatrų, psichologų, chirurgų, etikos žinovų, sociologų, socialinių antropologų – analizės ir diskusijos.

Šiame tekste norėtume išgryninti ir pateikti trumpą svarbiausių etinių problemų ir argumentų lyties keitimo diskusijoje apžvalgą.

1. Įvadas

Dažniausiai gimus vaikui nekyla klausimas dėl jo lyties – pagal išorinius požymius medikai nustato gimus mergaitę ar berniuką. Tačiau kartais išoriniai požymiai neleidžia priskirti vaiko kažkuriai lyčiai. Pasitaiko įvairių tokių fizinių anomalijų atmainų ir jos vadinamos tikruoju ar netikruoju hermafroditizmu. Paprastai nediskutuojama, ar tikslinga atlikti medicinines intervencijas hermafroidizmo atvejais, kadangi manoma, kad medicinos priemonėmis tiesiog atstatoma sutrikusi anatominė funkcija.

Šių atvejų nereikėtų painioti su transseksualumu, kuomet žmonės turi pilnai išsivysčiusius ir funkcionuojančius lytinius organus ir lyčiai būdingą išvaizdą, tačiau tapatinasi su lytimi priešinga jų anatominei lyčiai.

Transseksualūs asmenys kenčia nuo vadinamojo lyties tapatumo sutrikimo. Tai – asmenybės ir elgesio sutrikimas, apibūdinamas kaip „noras gyventi kaip priešingos lyties asmuo ir būti juo laikomam, paprastai lydimas diskomforto dėl savo anatominės lyties ar jos netinkamumo jausmo, ir noras būti gydomam (-ai) hormonais bei chirurgiškai, kad kūnas kiek galima labiau atitiktų pasirinktą lytį“[3].

Transseksualumo diagnozei nustatyti būtini trys kriterijai[4]:

1. Noras gyventi ir visuomenės būti priimami kaip priešingos lyties asmeniui, paprastai lydimas noro būti kuo panašesniu į kitos lyties asmenis, padedant hormoniniam ir chirurginiam gydymui;

2. Šis noras trunka ne trumpiau kaip dvejus metus;

3. Šis sutrikimas nėra išprovokuotas psichikos ligos ar chromosominių anomalijų.

Lyties tapatumo sutrikimą patiriantys asmenys pasirenka skirtingus gyvenimo būdus: vieni nesinaudoja jokiomis medicininėmis priemonėmis, kiti apsiriboja psichoterapija ir hormoniniu gydymu, mažuma – ryžtasi chirurginėms intervencijoms. Priemonių pasirinkimą gali apspręsti tiek asmeninis apsisprendimas, tiek sveikatos būklė, tiek finansinės galimybės[5]. Nors chirurginių intervencijų naudojimas transseksualumo gydymui vertinamas itin nevienareikšmiškai, literatūros duomenimis, tiek chirurginis išorinių kūno požymių pašalinimas ar suformavimas, tiek hormoninis gydymas, tiek kosmetinės ar kitos procedūros ir metodikos, skirtos maksimaliai padidinti panašumą į kitą lytį (pvz., kūno plaukų pašalinimas ar balso lavinimas) taikomas jau apie penkiasdešimt metų ir daugelyje šalių yra tapę psichiatrijos ir somatinės medicinos praktika[6].

Šiame procese labai svarbus ir „naujosios“ lyties (nepriklausomai nuo to, ar buvo naudojamos medicinos priemonės ar intervencijos) įteisinimas, formalus pripažinimas. Todėl asmens tapatybės dokumentų (paso, gimimo liudijimo bei kitų), atitinkančių pasirinktą lytį, įgijimas yra viena iš svarbiausių transseksualių asmenų interesų, o kartu vienas sudėtingų teisinių klausimų, kuriuos tenka išspręsti demokratinėms valstybėms.

Paplitimas. Nyderlanduose atliktos studijos leidžia daryti prielaidą, kad transseksualumo paplitimas tarp vyresnių nei 15 metų vyrų yra tarp 1:11,900 ir 1:17,000. Paplitimas tarp moterų yra žymiai mažesnis - apytikriai 1/5 vyriško transseksualumo atvejų[7]. 2007 metais Čekijoje atlikto tyrimo duomenimis, buvo atlikta 331 chirurginių lyties keitimo operacijų (77 – moters-į-vyrą ir 254 vyro-į-moterį). Lietuvoje transseksualių asmenų galėtų būti apie 50[8].

Priežastys. Iki šiol nėra vieningos nuomonės dėl transseksualumo priežasčių – ginčijamasi, ar šią būklę lemia tam tikri fiziniai objektyvūs pakitimai smegenyse, ar tik psichologinės priežastys. Tą vienoje iš nutarčių yra pažymėjęs ir Europos žmogaus teisių teismas[9].

2. Ar įmanoma pakeisti lytį?

Dažnai kritikuojamas pats „lyties pakeitimo“ terminas. Teigiama, kad lytis yra genetiškai ir biologiškai apspręsta ir jokios cheminės ar chirurginės manipuliacijos negali pakeisti žmogaus lyties tikrąja žodžio prasme. Todėl galima pakeisti žmogaus kūną, išvaizdą, dokumentus, tačiau ne anatominę (biologinę) lytį: „Biologinė žmogaus lytis priklauso nuo Y chromosomos buvimo ar nebuvimo zigotoje, kurios atsiradimas yra kartu ir unikalaus žmogaus atsiradimo momentas. Jeigu zigota yra su Y chromosoma, nuo 8 ląstelių vystymosi stadijos žmogaus vystymasis vyksta vyriškos lyties linkme. Nesant chromosomos Y, žmogaus vystymasis vyksta moteriškos lyties linkme.“[10]

Šio požiūrio kritikai pabrėžia, kad tapatinimąsi su viena ar kita lytimi gali įtakoti ar lemti ne tik biologinė priklausomybė, tačiau kompleksas įvairių veiksnių. Todėl anglakalbiame kontekste lyčiai nusakyti vartojamos dvi skirtingos sąvokos: “sex” (lytis) ir “gender”[11] (atitiktų lietuvišką „giminė“), kurių pirmoji reiškia lytį biologine, antroji – socialine, psichologine prasme. Taip pat svarbu pastebėti, kad lietuviškas terminas „keitimas“ nėra tikslus anglų kalbos žodžio „reassigment“ atitikmuo. Angliškas terminas reiškia ne tiek kažko pakeitimą mechanine, fizine prasme, kiek iš naujo savęs priskyrimą tam tikrai grupei. Todėl teigiama, kad lytis gender prasme nėra nepakeičiama ar koreguojama.

3. Lyties keitimas kaip asmens autonomijos išraiška

Pagarba asmens autonomijai arba, kitaip tariant, nuostata, kad kompetentingas ir racionalus asmuo yra laisvas priimti su savo gyvenimu susijusius sprendimus yra viena pagrindinių šiuolaikinės etikos, teisės ir žmogaus teisių principų. Todėl bet kokie tokios teisės apribojimai turi būti itin griežtai ir aiškiai argumentuojami. Teigiama, kad lyties keitimo operacijos pasirinkimas yra privatus ir autonomiškas kiekvieno asmens apsisprendimas, nevaržantis kitų asmenų teisių ir laisvių bei nekeliantis pavojaus aplinkiniams, todėl nėra pagrindo tokius apsisprendimus drausti. Būtina autonomiško sprendimo sąlyga yra asmens kompetencija, t. y. gebančiu sąmoningai ir atsakingai priimti sprendimus tiek teisine, tiek medicinine prasme.

Tačiau kritikai atkreipia dėmesį į faktą, kad lyties tapatumo sutrikimas šiuolaikiniame ligų klasifikacijos kontekste priskiriamas psichikos sutrikimų kategorijai, todėl nuo tokio sutrikimo kenčiančių pacientų gebėjimas priimti sąmoningus ir apgalvotus sprendimus kelia abejonių.

Kita vertus, reikia pažymėti, kad ir transseksualumo priskyrimas psichikos sutrikimų kategorijai pastaraisiais metais susilaukia vis aštresnės kritikos[12]. Teigiama, kad ligų klasifikacija tėra kintanti socialinė konvencija, todėl ilgainiui transseksualumas turėtų būti išbrauktas iš psichikos sutrikimų sąrašo, kaip ir homoseksualizmas, dar prieš keletą dešimtmečių turėjęs psichikos ligos statusą.

Vis dėlto nepaisant to, kokiai sutrikimų grupei bus priskiriamas transseksualumas ar lyties tapatumo sutrikimai, autonomijos argumentas nėra absoliutus, jei laikomasi prielaidos, kad žmogaus sprendimas luošinti sveiką savo kūną yra savidestruktyvus ir tokiam asmeniui turi būti suteikta tinkama psichologinė pagalba ar psichiatrinis gydymas.

4. Teisė į lyties keitimo procedūras – teisės į sveikatos priežiūrą dalis?

Lyties tapatumo sutrikimas yra laikomas liga[13] (TLK-10 F64), todėl siekiant užtikrinti visiems piliečiams teisę į prieinamą ir kokybišką sveikatos priežiūrą, tokie asmenys turėtų būti gydomi, kadangi kompleksinis lyties tapatumo sutrikimo gydymas (psichoterapija, medikamentinis ir chirurginis gydymas) apsaugo paciento psichologinę gerovę ir gerina gyvenimo kokybę. Negalėjimas gyventi lyties, su kuria tapatinamasi gyvenimą, kelia nuolatines psichologines, emocines problemas, verčia išgyventi nevisavertiškumo jausmą, pažeminimą. Airijos lygių galimybių tarnybos užsakymu atliktas tyrimas[14] atskleidė, kad negalėdami gauti norimų sveikatos priežiūros paslaugų transseksualūs asmenys mėgina įsigyti nelegalių hormoninių vaistų, kurie yra brangūs, o jų vartojimas tinkamai neprižiūrint medikui gali būti pavojingas. Šie žmonės taip pat kenčia nuo depresijos, o dalis net mėgina žudytis. Yra duomenų, kad po lyties keitimo daugumos asmenų savijauta pagerėja. Pavyzdžiui, viena iš solidžiausių literatūros metaanalizių, apėmusi 74 empirines studijas ir 8 apžvalgas, atliktas 1961-1991 metų laikotarpiu, atskleidė, kad tik 1-1,5 procento vyro-į-moterį keitimo chirurgiją pasirinkusių asmenų išgyveno nuolatinį apgailestavimą dėl tokio sprendimo[15]. Todėl daugelyje šalių sveikatos priežiūros paslaugų nesuteikimas transseksualiems asmenims gali būti laikomas diskriminacija dėl lyties ar lytinės orientacijos.

Europos žmogaus teisių teismas yra nutaręs, kad valstybės narės turi sudaryti galimybes gauti chirurgines paslaugas, užtikrinančias pilną lyties pakeitimo procedūrą. Vadovaujantis Teismo sprendimu, „transseksualūs asmenys turėtų turėti teisę gauti gydymą hormonais, chirurgines procedūras ir kitas būtinas medicinos paslaugas“[16].

Siekdamas atkreipti dėmesį ir užtikrinti transseksualių asmenų teisių apsaugą ir Europos Tarybos Ministrų Komitetas priėmė Rekomendaciją valstybėms narėms dėl priemonių, skirtų panaikinti diskriminaciją seksualinės orientacijos ir lyties tapatybės pagrindu[17], kuri įpareigoja peržiūrėti nacionalinius teisės aktus ir suderinti juos su Rekomendacijos reikalavimais. Rekomendacijoje numatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti efektyvų tinkamų medicininių paslaugų prieinamumą transseksualams, įskaitant psichologinę pagalbą, endokrinologo ir chirurgo paslaugas.

Vis dėlto tiek lyties keitimo priešininkai, tiek kritikai, tiek dalis mokslininkų teigia, kad informacija apie su transseksualumo gydymo taikymu susijusį mirtingumą ir sergamumą psichikos ligomis yra skurdi, o duomenys apie sergamumą psichikos ligomis po lyties keitimo operacijų – prieštaringi[18]. Pavyzdžiui, Šefildo universiteto mokslininkai, atlikę mokslinės literatūros apžvalgą, apibendrina, kad dėl mokslinių tyrimų stokos ir kokybės, „yra nedaug patikimų duomenų“, leidžiančių vertinti chirurginių lyties keitimo intervencijų pasekmes pacientams. Kai kuriose Jungtinės Karalystės vietovėse atsisakoma iš socialinio sveikatos draudimo fondo apmokėti lyties keitimo operacijas, motyvuojant tuo, kad trūksta chirurginio gydymo efektyvumo ir psichologinės naudos įrodymų.[19]

Ypač daug kritikos susilaukia chirurginių priemonių naudojimas lyties keitimo procese. Argumentuojama, kad psichikos ligos gydymas chirurginėmis priemonėmis yra nepateisinamas, nes taip ne gydoma liga, o tarsi mėginama patį žmogų priderinti prie jo patologinės būsenos, nes chirurginiu būdu neįmanoma išspręsti psichinių ir psichologinių problemų. „<...> Transseksualizmo priežastys glūdi ne žmogaus kūne, ne jo anatominėje lytyje. Transseksualizmo fenomenas parodo, kad žmogus, būdamas aiškios anatominės lyties, savo lytiškumą su ja ne visada sutapatina. Daugelis mokslininkų laikosi nuomonės, kad žmogaus lytiškumo suvokimas ir priėmimas yra susijęs su psichologiniais asmens aspektais ir labiausiai priklauso nuo auklėjimo bei aplinkos“.[20]

Nevienareikšmiškai vertinamas ir gydytojo chirurgo vaidmuo lyties keitimo procese, kadangi šiuo atveju chirurginės intervencijos metu pašalinamos ar deformuojamos funkcionuojančios ir sveikos žmogaus kūno dalys ar organai. Argumentuojama, kad tai nesuderinama su vienu pagrindinių tradicinių medicinos etikos principų, reikalaujančiu nepakenkti pacientui – „primum non nocere“. Kitaip tariant, sveiko organo šalinamas nėra mediciniškai pagrįstas. Ši problema nekyla, jei krūtys, gimda, kiaušidės ar vyriški lytiniai organai yra šalinami dėl to, kad yra pakenkti onkologinės ar kitos ligos.

Žinant, kad dalis transseksualų, nors ir nedidelė, vis dėlto nori susigrąžinti prigimtinę lytį[21], chirurginio gydymo kontraversiškumą stiprina ir tai, kad daugelis atliekamų manipuliacijų yra negrįžtamos. Viena iš reikšmingiausių - po lyties keitimo operacijų asmenys netenka vaisingumo.

5. Teisinis reglamentavimas ir praktikos Europos Sąjungos šalyse

Europos Parlamento pilietinių teisių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto užsakymu parengtos studijos „Transseksualių asmenų teisės Europos Sąjungoje“[22] duomenimis, daugumoje Europos Sąjungos šalių transseksualumas yra gydomas taikant psichoterapiją, medikamentinius ir chirurginius metodus. Pateikiama informacija leidžia spręsti, kad nepaisant nevienareikšmiško šios praktikos vertinimo, išreikšto draudimo skirti hormoninį gydymą ar atlikti chirurgines intervencijas transseksualams nėra nei vienoje šalyje, tačiau kai kuriose šalyse toks gydymas tiesiog netaikomas, remiantis bendrosiomis teisės aktų nuostatomis (pvz., Malta, Liuksemburgas).

Teisine prasme „lyties keitimas“ (gender reassigment) suprantamas kaip teisinis procesas, kuriuo valstybė oficialiai pripažįsta asmenį esant kitos („naujos“) lyties, nei nurodyta jo gimimo dokumentuose[23].

Todėl svarbu atkreipti dėmesį, kad praktikoje ši sąvoka ir teisinis jos apibrėžimas gali būti suprantama gana skirtingomis reikšmėmis. Taip yra todėl, kad valstybės taiko skirtingus reikalavimus asmenims, pageidaujantiems pasirinkti priešingą lytį ir prašantiems valstybių ją pripažinti bei išduoti atitinkamus dokumentus (asmens tapatybės dokumentus, gimimo liudijimą ir pan.). Vienose pakanka lyties disforijos diagnozės[24], kitose[25] - tokiam pripažinimui papildomai reikalaujama, kad asmuo būtų praėjęs lyties pakeitimo procedūrą mediciniškai prižiūrint nustatytoms institucijoms ir specialistams, taikyta hormonų terapija ir/arba būtų atlikta chirurginė sterilizacija[26].

Kadangi kai kuriose šalyse[27] nėra specifiškai šią sritį reglamentuojančių teisės aktų, taip pat nėra viešai prieinamos informacijos apie egzistuojančią praktiką, nėra aišku, ar lyties keitimo intervencijos apskritai yra atliekamos. Kitose šalyse atvirkščiai – nors teigiama, kad lyties keitimas nedraudžiamas, yra duomenų leidžiančių teigti, jog praktiškai jis nevyksta (Slovakija).

Europos Parlamento apžvalga atskleidžia, kad specialiaisiais įstatymais transseksualių asmenų teisės reglamentuoja 4 Europos Sąjungos šalys: Vokietija (Transsexuellengesetz), Švedija (Determination of Gender in Certain Cases Act, 1972), Jungtinėje Karalystėje (Gender Recognition Act, 2004) ir Suomijoje. Kai kurios šalys reglamentuoja šią sritį bendruose įstatymuose (pvz., Čekijos Sveikatos apsaugos įstatymas), Ispanijos, Belgijos (Sex Discrimination Act) įstatymai.

Dauguma šalių aptaria šį klausimą ne įstatymuose, o žemesnės galios teisiniuose dokumentuose (Austrija, Estija, Danija, Lenkija (Aukščiausiojo Teismo sprendimas)).

___________________

[1] Europos Taryba. Europos Žmogaus teisių teismas, L. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 27527/03) sprendimas. Strasbūras, 2007 m. rugsėjo 11 d. http://www.tm.lt/dok/l__2007-09-11_sprendimas_negalutinis.pdf.

[2] L laimėjo bylą prieš Lietuvą Europos Žmogaus teisių teisme. Žmogaus teisių stebėjimo institutas, 2007. http://www.hrmi.lt/naujiena/248/.

[3] TLK-10-AM.  http://ebook.vlk.lt/e.vadovas/index.jspk.

[4] The Harry Benjamin International Gender Dysphoria Association's Standards of Care for Gender Identity Disorders, Sixth Version. February, 2001. http://www.wpath.org/Documents2/socv6.pdf.

[5]Report of the Interdepartmental Working Group on Transsexual People, Home Office, April 2000, p. 25, para. 5.1.

[6] Dhejne C. et al. Long-term follow-up of transsexual perosns undergoing sex reasigment surgery: cohort study in Sweden. Plos ONE 6(2): e16885. http://www.plosone.org/article/info%3Adoi%2F10.1371%2Fjournal.pone.0016885.

[7] Report of the Interdepartmental Working Group on Transsexual People, Home Office, April 2000, p. 3, para. 1.3.

[8] Aiškinamasis raštas dėl Lietuvos Respublikos lyties pakeitimo įstatymo Nr. IXP-2627. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=212188.

[9] European Court of Human Rights, Goodwin v The United Kingdom, quoted in Barry, 2004.

[10] A. Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai. http://www.mruni.eu/lt/padaliniai/fakultetai/teises_fakultetas/katedros/bioteises_katedra/studijos/paskaitos/.

[11] Transgender persons' rights in the EU member states. European Parliament, Brussels 2010. p. 3. http://www.lgbt-ep.eu/wp-content/uploads/2010/07/NOTE-20100601-PE425.621-Transgender-Persons-Rights-in-the-EU-Member-States.pdf.

[12] Human Rights and Gender Identity. Issue Paper by Thomas Hammarberg, Council of Europe Commissioner for Human Rights. Strasbourg, 29 July 2009CommDH/IssuePaper(2009)2Original version. P. 6. https://wcd.coe.int/wcd/ViewDoc.jsp?id=1476365#P108_22710.

[13] Lyties tapatumo sutrikimas įtrauktas ir į Tarptautinę ligų klasifikaciją (TLK-10, kodas F64.0) bei Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovą (DSM-IV).

[14] Eoin Collins, Brian Sheehan. Access to Health Services for Transsexual People. The Equality Authority, 2004. p. 12. http://www.equality.ie/index.asp?locID=105&docID=254.

[15] Nicola Tugnet, Jonathan Charles Goddard, Richard M Vickery, Deenesh Khoosal, Tim R Terry Current management of male-to-female gender identity disorder in the UK. Postgrad Med J 2007;83:638–642. doi: 10.1136/pgmj.2007.060533. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC2600127/.

[16] Transgender persons' rights in the EU member states. European Parliament, Brussels 2010. p. 9. http://www.lgbt-ep.eu/wp-content/uploads/2010/07/NOTE-20100601-PE425.621-Transgender-Persons-Rights-in-the-EU-Member-States.pdf.

[17] Recommendation CM/Rec(2010)5 of the Committee of Ministers to member states on measures to combat discrimination on grounds of sexual orientation or gender identity. https://wcd.coe.int/wcd/ViewDoc.jsp?id=1606669.

[18] Dhejne C. et al. Long-term follow-up of transsexual persons undergoing sex reasigment surgery: cohort study in Sweden. Plos ONE 6(2): e16885. http://www.plosone.org/article/info%3Adoi%2F10.1371%2Fjournal.pone.0016885

[19] Are sex change operations justified? http://news.bbc.co.uk/2/hi/6923912.stm.

[20] A. Narbekovas. Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai. http://www.mruni.eu/lt/padaliniai/fakultetai/teises_fakultetas/katedros/bioteises_katedra/studijos/paskaitos/.

[21]Report of the Interdepartmental Working Group on Transsexual People, Home Office, April 2000, p. 25, para. 5.1

[22] Transgender persons' rights in the EU member states. European Parliament, Brussels 2010. http://www.lgbt-ep.eu/wp-content/uploads/2010/07/NOTE-20100601-PE425.621-Transgender-Persons-Rights-in-the-EU-Member-States.pdf.

[23] Transgender persons' rights in the EU member states. European Parliament, Brussels 2010. http://www.lgbt-ep.eu/wp-content/uploads/2010/07/NOTE-20100601-PE425.621-Transgender-Persons-Rights-in-the-EU-Member-States.pdf.

[24] Ispanijoje, Vengrijoje, Suomijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

[25]Belgija, Bulgarija, Čekija, Danija, Vokietija, Estija, Prancūzija, Italija, Nyderlandai, Austrija, Lenkija, Portugalija.

[26] Pastarasis reikalavimas (būti steriliu) susilaukė tarptautinių organizacijų ir teismų kritikos, argumentuojant tuo, kad tai vienos svarbiausių teisių – teisės į kūno vientisumą – pažeidimas, nes taip transseksualūs asmenys tampa vienintele grupe Europos Sąjungoje, kuri priversta sterilizuotis. Austrijos Aukščiausiasis Administracinis Teismas, taip pat Vokietijos Federalinis Aukščiausiasis Teismas yra priėmę sprendimą, kad chirurginės intervencijos negali būti privaloma lyties keitimo sąlyga.

[27] Airija, Graikija, Kipras, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Rumunija, SIovėnija, Slovakija, Švedija.

Atnaujinimo data: 2023-08-29