Sveikatos samprata

Autorius - doc. Krescencius Stoškus

Scientizmo krizė jau beveik visus mokslus pripratino atlaidžiau žiūrėti į ikimokslines ir paramokslines mąstymo formas bei į jas atitinkančias gyvenimo praktikas. Be abejo, tas atlaidumas pirmiausia reiškia tam tikrą nusivylimą mokslu, tiksliau sakant, žlugimą nuostatos, kad mokslu galima aklai pasitikėti. Bet ši krizė turi ir kitą pozityvų momentą: ji priverčia mokslą viešai pripažinti, kad jis niekada nėra pajėgus duoti baigtinį žinojimą ir dėl to negali būti visagalis. Panaši laikysena formuojasi ir medicinoje: ji ima įsisąmoninti savo ribotumą ir toleruoti savo neprofesionalias seseris, t.y. tai, kas šiandien paprastai vadinama alternatyviąja medicina. Čia turima galvoje teorinio pagrindimo stokojanti ir užtat profesionalų nepraktikuojama medicina. Plinta šita medicina ir Lietuvoje, tačiau jos propagavimas - diletantų rankose. Dauguma profesionalų į ją tebežiūri su nemaža arogancija. Kartais įtariai žvelgiama net į tuos profesionalus, kurie bando taikyti senuosius liaudies gydymo metodus. Aukštosios mokyklos irgi išdidžiai apeina alternatyviąją mediciną, nors didelė visuomenės dalis ja naudojasi, o kartais net labiau pasitiki už profesionaliąją. Vien to šlyjančio pasitikėjimo turėtų užtekti, kad profesionalioji medicina pasižiūrėtų į neprofesionaliąją veiklą ir padėtų žmonėms atskirti, kas toje veikloje tikrai gali pasitarnauti gydymui ar bent turi psichoterapinę reikšmę, nekenkia sveikatai ir palaiko išgyvenimo viltį, o kas yra paprastas šarlatanizmas, parazitavimas žmonių pasitikėjimu. Profesionalams turėtų rūpėti, kas yra jų veiklos partneriai bei konkurentai ir kodėl jie apskritai egzistuoja. Be to, pati profesija uždeda gydytojui priedermę šviesti žmones, palengvinti jų pasirinkimą.

Tačiau alternatyviosios medicinos pripažinimas turi ir kitą, daug svarbesnį, fundamentalesnį aspektą: jis gali išreikšti supratimą, kad profesionalioji medicina nėra nei vienintelis, nei absoliutus (t.y. visą visumą aprėpiantis) žmogaus gydymo mokslas. Modernioji profesionalioji medicina yra vaisius tos scientistinės kultūros, kurią sukūrė žmogus, pernelyg įsijautęs į pasaulio pertvarkytojo vaidmenį. Čia ji nežino neįveikiamų kliūčių, - užtenka tik panorėti. Todėl ji skelbia nuosprendžius lyg disponuotų Dievo galia. O jeigu ji ko negali padaryti, to negali išgelbėti niekas. Dažnai ji išleidžia iš akių tą paprastą dalyką, kad iš tikrųjų visada išgyja (jeigu iš viso išgyja) tik pats žmogus.

Gydytojas yra paciento pagalbininkas, kartais net lemtingas pagalbininkas. Jis ateina į talką, kai paties paciento jėgų neužtenka. Jo medikamentinės, chirurginės ir kitos somatinės priemonės čia paprastai veikia kartu su dėmesiu, palankumu, elementariu vilties palaikymu. Kartais moralinė parama, autoritetingas žodis net daugiau reiškia negu medikamentai. Tokiu atveju medikamentų vaidmuo niekuo nesiskiria nuo maginio ritualo, o tikroji pasveikimo priežastis gali likti neįvertinta nei gydytojo, nei paties paciento. Gydytojas taiko gana standartiškus gydymo būdus, tačiau vieni pacientai išsyk ima sveikti, o kiti ilgai neįveikia savo kritinės būklės. Kas gali žinoti, dėl ko įvyksta lemtingas persilaužimas? Ne visada pacientui pavyksta sužadinti savo gyvybinius resursus, ne visada jam pakanka jėgų ir valios gyventi, - bet išgyti gali tik jis pats.

Kadangi gydytojas tyrinėja žmogaus organizmą, jo gydymui naudoja chirurgines ar medikamentines priemones, o šios priemonės veikia žmogaus organizmą, susidaro prielaidos traktuoti žmogų kaip gryną kūno anatomiją ir fiziologiją. J.O. de La Mettrie jį kadaise vadino tiesiog "mašina". Už tokio tyrinėjimų horizonto pasilieka žmogaus gyvenimas, suteikiantis vertę ir prasmę jo gyvybei, palaikantis gyvybės tonusą, arba norą gyventi. Žmogaus gyvybė gimdo norą gyventi, bet, kita vertus, pats noras, troškimas, aistra, apibrėžti gyvenimo tikslai, numatomi išspręsti uždaviniai, o kartu ir gyvenimo vertė, prasmė ir viltis sužadina gyvybės resursus. Dažnai žmonės miršta vien dėl to, kad nelieka gyvenimo prasmės ir išnyksta troškimas gyventi. Iki šių dienų europiečiai mėgsta kartoti romėnų poeto Juvenalio eilutę: "Mens sana in corpore sano" (sveika siela sveikame kūne); bet jie dažnai užmiršta žymiai senesnį ir įžvalgesnį Heraklito palyginimą žmogaus su voratinkliu: jo siela yra voratiklio viduje budintis voras, kuris kiekvienąsyk bėga taisyti savo tinklo ten, kur kokia atklydusi musė pažeidžia bent vieną gijelę. Galima sakyti, ne mediko reikalas rūpintis paciento siela, bet kaip išgydyti kūną, neišsaugant, o tuo labiau žalojant jo sielą?

Yra sakoma: "Žodis žeidžia, žodis gydo; žodžiu galima ir žmogų užmušti". Šimtąsyk svaresnis žodis medikų lūpose: paprastą ligonį jis gali padaryti mirtinu, o ne vieną mirtiną paversti paprastu. Humanistinė medicina šitą dalyką žino nuo seno. Bet dominuojančios 20 a. ideologijos juokiasi iš humanizmo. Toną duoda ciniškas pragmatizmas. Medicina pasidarė labai specializuota ir technologizuota. Terapeutas atsiskyrė nuo psichoterapeuto, dantų šaknų žinovas - nuo karūnėlių meistro. Diagnozės priartėja prie paprastų techninių sprendimų, kuriuos daugeliu atvejų gali atlikinėti net kompiuteriai. Mediko santykis su pacientu darosi vis formalesnis, techniškesnis, fragmentiškesnis. Ir net pats žmogus į savo kūną pradeda žiūrėti kaip į kokį dalių rinkinį ar konglomeratą, kurį vis dažniau jis jaučia patikįs mašinai, o ne žmogui. Patikėdamas sprendimus mašinoms, medikas traukiasi į nuošalę tarsi vengtų tiesioginio susitikimo su pacientu. O jeigu susitinka, paprastai bendrauja labai formaliai, kartais tiesiog mechaniškai, automatiškai beveik kaip mašina.

Kraštuose, kur yra susiklosčiusi stipri bendrosios praktikos gydytojų darbo sistema, atotrūkis tarp medikų ir pacientų yra žymiai sušvelninamas: bendrosios praktikos gydytojai daugiau nusimano apie viso organizmo funkcionavimą, stovi arčiau pacientų, pažįsta juos, kartais tampa visos šeimos gydytojais, nuolatiniais jų konsultantais. Lietuvoje ši grandis sunkiai formuojasi, dėlto pacientai jaučia ypač didelį susvetimėjimą, skaudžiai reaguoja į medikų formalizmą net ten, kur jis yra neišvengiamas.

Su nepriklausomybės atgavimu ir visuomenės gyvenimo demokratizavimu Lietuvoje smarkiai išaugo domėjimasis žmonių bendravimo kultūra: jo sėkme, etika, etiketu, psichologiniais sunkumais. Vien tik etiketo vadovėlių ir rekomendacijų per pastarąjį dešimtmetį išversta į lietuvių kalbą daugiau negu per visą šalies istoriją. Ypač daug dėmesio susilaukia verslo ir diplomatijos etiketas. Parengti ir priimti kai kurių sričių (žurnalistų, valstybės pareigūnų ir pan.) profesinės etikos kodeksai. Mediciną šie procesai mažai tėra paveikę; nėra sukurtos demokratiškos ir bešališkos pacientų skundų nagrinėjimo sistemos, iki galo neparengtas medikų etikos kodeksas, gana retos ligoninių etikos komisijos nepajėgia surasti vietos ligoninių gyvenime. Tos naujovės, kurias atnešė modernioji bioetika, mažai tepaveikė pacientų ir medikų tarpusavio santykius. Tačiau nuo tų santykių labai daug priklauso pacientų ir pačių gydytojų savijauta, o kartu ir pacientų pasveikimo galimybės.

Su visiška atsakomybe galima konstatuoti, kad, išskyrus pavienius atvejus, žmogiško (taktiško, dėmesingo, atsakingo, apdairaus, pagarbaus) bendravimo galimybės vis mažiau tepanaudojamos pacientų gyvenimo tonusui stimuliuoti. O kuo silpnesnė bus ši kultūra, tuo bus žmonėms reikalingesnė alternatyvinė medicina. Alternatyviąja medicina įprasta laikyti visas neprofesines, t.y. mokslinės medicinos neįteisintas, gydymo priemones ir metodus, mėginančius pakeisti profesionaliąją mediciną. Bet tokia abstrakti alternatyvumo samprata paslepia gana skirtingas priežastis, dėl kurių ieškoma sveikatos mokslo neaprobuotose srityse. Pirma, ten patenka tikrai tam tikro lygio medicinos nepagydomi žmonės, bet patys visai nepraradę vilties pasveikti. Kartais pasitaiko, kad tokie pacientai nelauktai aptinka "tinkamus vaistus", panašius į vaistų tyrimams taikomą placebo ir patys stebuklingai pasveiksta. Kitais atvejais paaiškėja koks nežinomas senų vaistažolių poveikis atskiram organizmui, o šis sustiprina organizmo reaktyvumą ir į nepagydomą ligą.

Antra, ten patenka ir medikų "nugydyti" (blogai diagnozuoti ir klaidingai gydyti) pacientai. Tokių pacientų pasveikimo galimybė yra dar didesnė. Kartais tokie pacientai pasijunta žymiai geriau po pirmųjų alternatyviosios medicinos procedūrų.

Abiem šiais atvejais pacientai gali būti "nurašyti", t.y. paskelbti nepagydomais kvalifikacinius dokumentus turinčių profesionalų. Ypač tai daryti patogu dabar, kai įstatymai įsakmiai nusako paciento teisę gauti informaciją apie savo sveikatos būklę, bet neapibrėžia sąlygų, kuriomis jis gali tokią lemtingą informaciją pakelti. Juk iš esmės beveik visada pacientas, klausdamas apie savo sveikatos būklę, nori gauti labiau guodžiančios informacijos negu tikros, o tuo labiau beviltiškos. O kas gi turi teisę iš jo atimti paskutinę viltį!? Tikriausiai tik jis pats sau. Žinoma, teisinga, kad pacientui suteikiama teisė gauti informaciją. Bet lygiai taip pat jis turi teisę išsaugoti viltį, įskaitant ir tą, kurią apibrėžia jo religiniai įsitikinimai. Niekas neturi teisės už jį padaryti lemtingo sprendimo. Atvirkščiai, pacientui, kuris griebiasi šiaudo, reikia padėti tą šiaudą surasti, o tam, kuris galų gale susitaikė su mirtingo žmogaus likimu, galima duoti tos informacijos, kuri iš esmės jau nieko negali pakeisti. Bet nei vienu, nei kitu atveju nevalia persistengti: pernelyg padidindamas paciento viltis - jis meluos, o akcentuodamas jo būklės beviltiškumą - pasmerks jį mirčiai. Tokia taktika nėra lengva, todėl daugelis medikų, matyt, nuo jos bėga. Galbūt dėl to dabar tiek daug nusiskundimų, kad medikai skuba pranešti apie mirtinas pacientų ligas.

Nurašytieji, suprantama, griebiasi paskutinio šiaudo - alternatyviosios medicinos. Šiuo atžvilgiu alternatyvioji medicina pasirodo humaniškesnė. Nė vieno ji neatstumia ir kiekvienam duoda vilties. O viltis duoda galimybių sutelkti visus gyvybinius resursus, kurių ribų niekas tikrai nežino. Profesionalioji medicina pernelyg pragmatiška, racionali, dėlto pernelyg anksti gali atimti tą viltį, kurią laiko paprasta iliuzija, saviapgaule. Tačiau toji iliuzija kartais padeda išgyventi ir net jeigu to neįvyksta, ji nepraranda savo vertės. Pirma, ji padeda žmogui numirti tik išeikvojus visus jo gyvybės resursus: taip iki galo realizuojamas laimingas gyvybės atsitikimas, unikali kiekvieno asmens gyvybės galimybė. Antra, ji apsaugo žmogų nuo susitikimo su absurdu, sukeliančiu paniką, siaubą ir paties gyvenimo prakeikimą, ir padeda jam ramiai numirti. Trečia, laipsniškas vilties gesimas padeda asmens gyvenimo vertybių persvarstymui, gyvenimo sąskaitų suvedimui ir pan.

Vadinasi, alternatyvioji medicina ne tik pakeičia, bet ir papildo profesionaliąją. Dėl to pastaroji turėtų mokytis ne tik su ja susitaikyti, bet ir sugyventi, ir bendradarbiauti. Pirmiausia ją reikėtų gerai pažinti, kad būtų aiškiau nubrėžtos ribos tarp jos pozityvių galių ir gryno šarlata-nizmo, parazituojančio iš žmonių nelaimių. Be to, alternatyviosios medicinos plitimas gali padėti geriau išsiaiškinti profesionaliosios medicinos galimybių ribas ir jos realius trūkumus, o kartu paskatinti ją pačią radikalesnei modernizacijai.

Sveikata ir liga

Autorius - doc. Krescencius Stoškus

Lingvistai prisipažįsta neturį aiškios nuomonės, kokia yra lietuvių kalbos žodžio "sveikas" kilmė. Sakysime, A.Sabaliauskas "Lietuvių kalbos leksikoje" tiesiog perpasakoja E.Fraenkelio nuomonę, kuri "sveiką" sieja su "greitu", "stipriu", "sūdriu", "vešliu", "storu", "tankiu". Kad ir ką galvotume apie šio aiškinimo pagrįstumą, jis nėra labai nutolęs nuo dabartinės žodžio prasmės: nesergantis, nesugedęs, neliestas, visas, normalus, stiprus. Panašią reikšmių giminystę liudija ir kitos indoeuropiečių kalbos: senovės graikų (ucieinoz), lotynų (sanus), anglų (sound, strong), italų (sano). Jos duoda nuorodas į tą priešistorinį maginio galvojimo etapą, kai sveikatos sutrikimai buvo siejami su piktų dvasių ir demonų veikimu, burtininkų užkalbėjimu ar nužiūrėjimu. Sveikas žmogus yra tas, kuris tų galių nėra paveiktas, pažeistas, sugadintas, suluošintas. Pats savaime jis būtų sveikas, visas, pilnas, normalus, bet jį žaloja blogų ketinimų turinčios būtybės. Pažeistas žmogus netenka geros išvaizdos, nuovokos, proto, jėgos. Vadinasi, praradęs savo pilnatvę, jis nustoja būti visas, pasidaro silpnas, t.y. ligonis, patiria skausmus (šią pramę pažymi rusiškas žodis "įīėåēķü", etimologiškai saistomas su "silpnumu" ir "blogiu").

Nuo maginės galvosenos radikaliai atsiribojanti Hipokrato mokykla yra palikusi bene pirmą teorinį sveikatos ir ligos aiškinimą. Sekdama miletiečių filosofine tradicija, ji žmogaus sveikatą kildino iš tam tikrų pradmenų tinkamo susiderinimo: vieni - (panašiai kaip ir filosofai) iš ugnies ir vandens, kiti - iš kraujo, flegmos ir tulžies. Kai tie elementai proporcingai suderinti pagal savo kiekį, poveikį ir mišrumą, žmogus yra sveikas; kai ta darna sutrinka, žmogus suserga, o galų gale (jei ta darna neatstatoma) numiršta.

Aristotelis sveikatą ir gyvybės trukmę siejo su šilumos ir drėgmės išlikimu. Šie pradmenys yra įgimti ir gana skirtingi jų kiekiai bei santykiai su organizmo dydžiu (mase). Didesniam organizmui reikia daugiau drėgmės ir šilumos. Jeigu tų resursų organizmui tenka daugiau ir jis juos taupiau naudoja, pagaliau jeigu jų neišsekina išorinės sąlygos, tas gyvena ilgiau. Gyventi ilgiau, - vadinasi, turėti daugiau būties galios. Skirtingos gyvių rūšys tos galios turi nevienodai, - dėl jų normalus gyvenimas yra skirtingos trukmės.

Tai, ką interpretuodamas Aristotelį pavadinau "būties galia", iš dalies gali būti susieta su platoniškuoju būties laipsniu, kuris, neoplatonikų kalba kalbant, turėtų reikšti tam tikrą būties emanavimo (išsiliejimo), arba jos nutolimo nuo savo pirminio šaltinio (t.y. Vienio), pakopą. Kuo būtis arčiau to šaltinio, tuo ji pastovesnė, vadinasi, ir tikresnė. Nutoldama nuo jo, ji išsenka, t.y. skaidosi į pavienius daiktus ir suardo ją vienijantį rūšių pastovumą. Rūšies būtis yra patvaresnė už atskiro daikto ar gyvio, o kartu ji apibrėžia individualių būtybių patvarumo ribas, arba būties normas. Nors kiekviena gyva būtybė kyla iš savo rūšies tėvų ir paveldi jos norminius patvarumo požymius, tačiau ji įvyksta atsitiktinai, t.y. dėl atsitiktinės tėvų sueities, dėl atsitiktinio tam tikros kiaušialąstės apvaisinimo, atsitiktinai pavykusio vaisiaus išnešiojimo, pasisekusio gimdymo, atsitiktinai palankių išgyvenimo salygų ir pan. Šiuo atžvilgiu galima sakyti, kad individuali būtis yra sėkmingas likimas, įgyvendinantis savo rūšies būties galią. O sveikata yra to sėkmingo likimo požymis. Kadangi skirtingi individai nevienodai atitinka savo rūšies būtybių gyvavimo normą, todėl ir jų sveikatos kriterijai bus skirtingi. Kam yra tekusi menkesnė gyvybės galia, to individo sveikata negalės būti matuojama pagal vidutinę savo rūšies gyvenimo normą.

Ši kiek laisvokai interpretuojama platoniškoji būties samprata čia mums reikalinga tam, kad atkreiptume dėmesį, jog jau nuo antikos laikų sveikatos būklė buvo siejama su trim skirtingais dalykais: 1) individo rūšine prigimtimi ir individualia tektimi, 2) gyvenimo sąlygomis, 3) pasirinktu gyvenimo būdu. Ši nuovoka neprarado reikšmės iki šiol. Pirmykščiam maginiam galvojimui sveikata rūpėjo kaip ta savaime egzistuojanti normali būklė, kurią ardo pašalinės demoniškos jėgos. Graikų teorija padėjo suprasti, kad pačioje gyvybėje, kuria paremta gyvoji būtis, yra "užprogramuota" jos žūtis, vadinasi, ir visų ligų galimybė. Akcentuodami nebūties natūralumą, jie mokėsi be baimės numirti. Bet tas mokėjimas paprastai niekur nereiškė paniekos gyvenimui, o tik protingą susitaikymą su likimu. Gyvenimas ir būtis yra neabejotina vertybė: būti geriau negu nebūti. Būtis priešinasi ir turi priešintis nebūčiai. Per galią aktyviai priešintis gyvybę naikinančioms jėgoms, ištverti tų jėgų veikimą, rūpintis savo išgyvenimu ir reiškiasi individo sveikata. Ne kiekviena būtybė vienodai yra pajėgi įveikti ištinkančius sunkumus: vienus individus jie tik užgrūdina ir sustiprina, o kitus - palaužia. Net paveldėtos kultūros normos ne visiems vienodai pakeliamus uždavinius užduoda. Matyt, ne be pamato K.Horney šiuolaikinės visuomenės neurotizaciją susiejo su konkurencine įtampa, kurią diktuoja modernioji civilizacija.

Žmogus gauna sveikatą kaip tam tikrą gyvybės taigi ir būties galią, pasireiškiančią tiek jos atsparumu nepalankioms gyvenimo sąlygoms, tiek jos trukme. Abiem atvejais ji yra stiprybė: gyvybė teigia būties galią; ne tik tą F.Nietzschės "galią viešpatauti", bet bet kokią žmogiškos būties galią, įskaitant net pasiaukojimo bei pasišventimo arba mokėjimo tarnauti galią. Geriausiai šią galią galima išbandyti atsidūrus ekstremaliose gyvenimo sąlygose: badas, troškulys, labai aukštos arba žemos temperatūros, alinantis darbas, prievartavimas ir kitos ypatingai nepalankios aplinkybės gali parodyti, kur yra tikros žmogaus patvarumo ribos. Jos ne tik fizinės, bet ir dvasinės; ne tik paveldėtos, bet ir išugdytos. Žmogus gauna fizinę būtį, kad galėtų gyventi, bet jeigu jis tam gyvenimui suteikia kokybę ir ypatingą vertę, sustiprina ir savo fizinę būtį. Kartais silpnos sveikatos žmogus, užgrūdinęs valią, įveikia sunkumus ir išbandymus, o stiprią sveikatą paveldėjęs individas žūva, patekęs į žymiai lengvesnę situaciją. Dėl to sveikata nėra tik natūrali tektis, bet ir paties žmogaus kūrinys arba griuvinys. Kai žmogus paveldi gerą sveikatą, jis paprastai ja nelabai rūpinasi, o tiesiog naudojasi: eikvoja, alina, švaisto. Jis net nežino tikrosios sveikatos vertės. Tokiam žmogui reikia rimtai susirgti, kad jis suprastų sveikatos vertę. Liga parodo, ko jis yra netekęs. Tokiais atvejais jis tarsi įgyja blaivų protą, pamato savo gyvenimo kvailystes ir gana dažnai pažadina nusistatymą keisti gyvenimo būdą. Bet pasveikęs žmogus dažniausiai "užmiršta" savo pažadus. Taip nutinka ne tik dėl to, kad jo trumpa atmintis ir silpna valia. Egzistuoja tam tikra sveiko žmogaus laikysena, arba psichinė orientacija: tikrai sveikas yra tik tas žmogus, kuris negalvoja apie savo sveikatą. Jis net nežino, kad ją turi. Apskritai žmogus gali pats nustatyti vertę tik tų dalykų, kuriuos jis yra savo pastangomis įgijęs. Tai, kas jam tenka savaime, neturi aktualios vertės; kitaip sakant, toji vertė egzistuoja už jo rūpesčių horizonto, ir jam nereikia dėl jos sukti sau galvos. Bet, kita vertus, ir yra gerai, kad nereikia galvoti apie savo sveikatą: tik tada galima užsiimti dalykais, kurie egzistuoja už individualios būties ribų. Rimtas ligonis galvoja tik apie sveikatą; jam darosi sunku atitrūkti nuo savo negalios. Tik tikėjimas, kad yra dalykai ir užsiėmimai, kurie pranoksta individualaus buvimo vertę, duoda jėgos bent tarpais užmiršti savo ligą. Sveikata išlaisvina nuo rūpinimosi savo organizmo būsenomis ir sudaro sąlygas kokybiškai gyventi, t.y. įgyvendinti tuos tikslus bei spręsti tuos uždavinius, kuriuos apibrėžia laiko ir vietos kultūra. Sveikas yra toks organizmas, kuris dirba nepastebimai, kuris susitvarko su savo funkcijomis nieko nepranešdamas apie save. O tai sudaro charakteringą sveikatos paradoksą: kol žmogus sveikas, jis nežino sveikatos vertės, bet kai sužino jos vertę, - jis jau nebeturi sveikatos. Tikrąją sveikatos vertę žino tik ligonis. Liga yra ta žmogaus būsena, kuri praneša jam apie sveikatos reikšmingumą, jos stoką, netektį ir paskatina jį gydytis. Platoniškai kalbant, liga yra būklė tarp būties ir nebūties. Tai sveikatos kritinė būklė, svyravimas tarp gyvybės ir mirties. Heraklitas tą svyravimą pavadintų kova: žmogus tada rimtai serga, kada negalima pasakyti, kuri pusė laimės. Tik atlaikęs mirties grėsmę, žmogus supranta gyvybės vertę, kuri jam reiškiasi kaip sveikata. Labiausiai jis brangina savo sveikatą tada, kai jos neturi ir mažiausiai teturi vilties ją atgauti. Bet vos tik atgauna sveikatą, žmogus liaujasi apie ją galvojęs, o dažnai ir rūpinęsis ja. Ligonis trokšta atgauti sveikatą, kad užmirštų, jog jis ją turi. Tai antras sveikatos paradoksas.

Nelaimingas gyvenimas žmogaus, kuris visą laiką galvoja apie savo sveikatą ir be perstojo ja rūpinasi. Kartais toks būna nesveikas liguisto žmogaus gyvenimas, o kartais beveik visai sveiki žmonės pražudo gyvenimą sveikatos rūpesčiuose. Tas, kas gyvena tik dėl savo sveikatos, tiesą sakant, nė negyvena kaip tikras žmogus, o tik vegetuoja, būna, tempia gyvybės siūlą. Nėra išsigelbėjimo nuo absurdo žmogui, gyvenančiam tik dėl savo gyvybės. Net nesąmoningas gyvis palaiko gyvybę ne vien dėl savo individualios būties. Žmogus turi savo gyvybės įprasminimo galią: jo gyvenimo tikslai bei vertybės pranoksta jo ribotą gyvybės trukmę ir suteikia jai kokybę. Jeigu gyvenimas netenka kultūros apibrėžtos ir asmens siekiamos kokybės, jis virsta paprastu gyvybės palaikymu ir beprasmybe.

Net iš prigimties liguistas, luošas ar kaip kitaip nesveikas žmogus turi užmiršti savo sveikatos būklę, kad galėtų gyventi. Jis turi nukreipti dėmesį nuo savo trūkumo, negalios, nepajėgumo į gyvenimo turinį ir iš jo kylančius uždavinius, mėginti juos spręsti taip, kaip ir visi toje pačioje kultūroje gyvenantys žmonės. Trumpai tariant, ir nesveiko žmogaus gyvenimas turi būti įprastas, normalus, kad būtų sveikas, t.y. prasmingas.

Žinoma, liguistam žmogui sunkiau užmiršti savo negalią. Jei nori prasmingai gyventi, jis turi daugiau rūpintis sveikatos priežiūra, palaikymu ir stiprinimu. Tokiam žmogui didesnės reikšmės turi sveikata; rečiau ja jis yra linkęs rizikuoti bei piktnaudžiauti. Jam yra akivaizdesnis ryšys tarp sveikatos palaikymo veiksmų ir pasiekiamų rezultatų. Tas, kas nuskriaustas gamtos, tam daugiau reikia remtis savo paties pastangomis, kad priartėtų prie sveikųjų žmonių pajėgumo.

Iš to, kas čia pasakyta, neturėtų būti daroma išvada, kad apskritai iš prigimties sveikiems žmonėms neturi prasmės sveikatos apsauga, jos ugdymas ir stiprinimas. Sveikata, kaip ir visos kitos žmogaus galios, nėra nei pastovus, nei išsyk visai apibrėžtas dydis, - ir tuo remiasi kai kurios profesinės veiklos sritys. Sveikatos palaikymu ir stiprinimu tenka rūpintis kariams, sportininkams, šokėjams ir kai kurių kitų profesijų žmonėms. Kai kuriose kultūrose sveikatos ugdymas yra įdiegiamas nuo mažumės. Ypač tuo garsėjo senovės graikai: čia svarbiausia piliečio vertybė buvo kario drąsa ir narsumas. Tiems gyvenimo tikslams buvo pritaikytos sporto varžybos, gimnastikos pratybos ir apskritai įvairios kūno grūdinimo ir stiprinimo formos. Iš ten europiečiai paveldėjo sveikos sielos sveikame kūne principą, gražaus ir gero žmogaus (kalokagatijos) normą, tačiau patys jų retai tesilaikė. 20 a. sveikatos stiprinimu daugiausia rūpinosi militaristiškai valdomos totalitarinės valstybės. Demokratinėse šalyse sveikatos palaikymui daugiau įtakos turi tam tikri mados, pavienės piliečių iniciatyvos, judėjimai. Jie ypač išplitę JAV, toje šiuo metu bene labiausiai sveikatą branginančioje šalyje. Po nepriklausomybės atgavimo panašus "sveikuolių" judėjimas, pagarsėjęs maudynėmis lediniame vandenyje, susiformavo ir Lietuvoje. Panašių tikslų turi įvairūs dietininkų rateliai. Tačiau tie judėjimai didesnės įtakos visuomenės gyvenimui neturi; jie neatsveria plintančio abejingumo savo sveikatai, net gyvybei. Grėsmingai įteisinamas (pateisinamas, poetizuojamas ir propaguojamas) rūkymo platinimas, alkoholizacija, net narkotizacija. Šis procesas lydi ir stiprina visuomenės demoralizacijos procesus apskritai. Valstybės organizuojamos pajėgos, mėginančios priešintis tam procesui, atrodo smarkiai pavėluotos, labai silpnos ir apgailėtinos.

Lietuvoje stebėtinai greitai išplito vartotojų visuomenės nuostatos, gyvenimo šia diena principai, aklas pasitikėjimas absoliučia pinigų galia. Susiformavo narkomaniškas asmens tipas, kuriam be perstojo reikia maitintis naujais pojūčiais ir įspūdžiais. Vartotojas naudoja ne tik daiktus, bet ir mintis, pojūčius, įspūdžius. Jis juos perka ne tam, kad turėtų, bet kad sunaudotų, išeikvotų ir vėl galėtų pirkti kitokius, naujausius, vos tik išmestus į rinką. Tokiam tipui nerūpi sveikata ne tiek dėl to, kad yra stiprus ir gali ją užmiršti, - jis pačią sveikatą padaro paprasta vartojimo priemone. Su sveikata jis žaidžia, ją prievartauja, provokuoja, deformuoja, luošina, kad išgautų nepatirtų įspūdžių, pajustų iki tol nežinomų būsenų ir pabėgtų nuo absurdiškos realybės, kurią pats susikūrė. Be to, rūpinimasis savo sveikata reikalauja atsakomybės. Narkomaniškas tipas negali įsipareigoti, ir jam nereikia to daryti. Kaip jis nusiperka įspūdžių stimuliatorius, taip, jam atrodo, jis galės nusipirkti sau sveikatą, - tarytum tai būtų paprasta preke, užsakoma su pristatymu į namus. Jis nelinkęs sau sukti galvos, kad egzistuoja lemtingas ryšys tarp gyvenimo būdo ir sveikatos būklės. Greičiau tarp tų dalykų jis regi tik du skirtingus pirkinius.

Apskritai žmogui ne taip jau paprasta pakeisti sveikatai kenkiantį gyvenimo būdą. Net gana racionalūs žmonės su tuo uždaviniu nelengvai susidoroja. Jie supranta, kad "neteisingai" gyvena, tačiau paprastai ir toliau gyvena taip, kaip gyvenę. Ir gyvena taip, kaip įpratę, ne dėl to, kad negalėtų savo įpročių pakeisti, bet kad nemato prasmės juos keisti. Pati mintis gyventi dėl gyvybės palaikymo juos atbaido. Žinoma, tokia galvosena nėra nuosekli. Užklupusi liga sutrikdo bet kokio gyvenimo kokybę, priverčia žmogų palikti labiausiai branginamus darbus, atima galimybę juos užbaigti. Dėl branginamų darbų ir tikslų tikrąją vertę atgauna ir gyvybės palaikymas. Žmogus ima justi, kaip senkanti gyvybės versmė sužlugdo jo didžiausius planus. Jis ima kabintis į jos paskutinius likučius, bet ta pastanga paprastai jau būna pavėluota. Šiuolaikinis žmogus didžiuojasi savo prieštaringumu, nenuoseklumu - su šiais bruožais jis sieja asmens laisvę, savo spontanišką kūrybingumą, - bet už jį tenka apsimokėti beviltiškais apgailestavimais ir paniška mirties baime.

Rūpinimasis tik savo sveikata gyvenimą padaro beprasmį, rūpinimasis tik jo kokybe ir prasme pakerta sveikatą. Ką galima pasiūlyti geriau už antikinį saiką ir sveiką sielą sveikame kūne? Negi tik perspėjimą, kad sveikata kainuoja? Sveikata neįkainojama. Kaip ir pats žmogus.

Atnaujinimo data: 2024-01-05